Abasidų kalifatas

Šis straipsnis apie Abasidų sukurtą imperiją. Apie dinastiją skaitykite straipsnyje Abasidai.

Abasidų kalifatas arab. الْخِلَافَةُ الْعَبَّاسِيَّة al-Khilāfah al-ʿAbbāsiyyah
buvęs kalifatas
← 750 – 1258 ↓
Vėliava
Abasidų kalifatas 850 m.
Sostinė	Damaskas (750–762), Raka (796–809), Bagdadas (762–796, 809–836, po 892, Samara (836–892)
Kalbos	Arabų[a]
Religija	Sunizmas
Valdymo forma	Kalifatas
Kalifas
750–754 (pirmas)	as Safachas
1242–1258 (paskutinis)	al Mustasimas
Era	Viduramžiai
- Abasidų revoliucija	750 m., 750
- Bagdadą užėmė mongolai	1258 m.
Plotas
- 750	110 000 km²
Valiuta	Dinaras
Prieš Po Omejadų kalifatas Osmanų imperija Mongolų imperija Kordoba Idrisidai Tachiridai Samanidai Tulunidai Rustamidai Ikšididai Sadžidai Safaridai Bujidai Mameliukai Fatimidai

Abasidų kalifatas (arab. اَلْخِلَافَةُ ٱلْعَبَّاسِيَّةُ = al-Khilāfah al-ʿAbbāsīyah), arba Bagdado kalifatas – trečiasis arabų kalifatas, įkurtas po pranašo Mahometo mirties. Kalifatui pradžią davė iš Mahometo dėdės al Abaso ibn Abd al Mutalibo (566–653 m.) kilusi giminė, o dinastija pavadinta minimo pradininko vardu (Abas).^[1] Didžiąją egzistavimo dalį kalifatą valdė Bagdade, šiuolaikiniame Irake, įsikūrę kalifai. Kalifatas iškilo nuvertus Omejadų kalifatą Abasidų revoliucijos metu 750 m. (arba 123 Hidžros metais). Abasidų kalifato sostine pradžioje buvo Kufa, miestas dabartiniame Irake, kol 762 m. kalifas al Mansūras įkūrė Bagdado miestą šalia senovės sasanidų sostinės Ktesifono. Bagdadas tapo mokslo, kultūros, filosofijos ir išradimų centru – t. y., jame prasidėjo islamo aukso amžius. Abasidų laikotarpiui būdinga priklausomybė nuo Persijos biurokratų (ypač Barmakidų giminės). Šalies elitui buvo būdinga perimti persų papročius ir taip elitas ėmė globoti menininkus ir mokslininkus.^[2] Nepaisant tokio pradinio bendradarbiavimo VIII a. pab. nuo abasidų pasišalino ne tik ne arabai musulmonai,^[3] bet ir persų biurokratai.^[4] Kalifatas buvo priverstas 756 m. perduoti valdžią al-Andalusijoje (Iberijos pusiasalis) Kordobos emyratui, Moroką idrisidams 788 m., Ifrikiją ir Siciliją aglabidams 800 m., Chorasaną ir Transoksianą samanidams, o Persiją safaridamss VIII a. aštuntajame dešimtmetyje. Vėliau, 969 m., taip pat ir Egiptas buvo perduotas izmailistų-šiitų Fatimidų kalifatui.

Iškilus iraniečių bujidams ir turkams seldžiukams ir atitinkamai 945 m. ir 1055 m. užėmus Bagdadą, kalifų politinė galia buvo apribota. Nors abasidų kalifų valdžia didžiojoje dalyje kalifato laipsniškai tapo ceremoninė ir religinė, šie išlaikė valdžią mesopotamiškose žemėse, o prie kalifo al Nasiro – ir Irane.^[5] Abasidų kalifato kultūrinio pakilimo ir klestėjimo amžius pasibaigė 1258 m., Chulaguchano valdomai Mongolų imperijai užėmus Bagdadą ir nužudžius al Mustasimą. Abasidų valdovų šakos ir islamiškos kultūros centru 1261 m. tapo Mameliukų sostinė Kairas. Nors ir neturėdama realios politinės galios (neįskaitant trumpą kalifo al Muistaino iš Kairo valdymo laikotarpį, abasidų kalifai išlaikė savo nominalumą dar praėjus keliems metams po to, kai 1517 m. osmanai užkariavo Egiptą.^[6]

Abasidų kalifai į valdžią pateko remdamiesi judėjimu, kuris buvo nukreiptas prieš tuo metu daugelio musulmonų kaip pernelyg pasaulietiška laikytą Omejadų dinastiją. Ši atstovavo senąją Mekos aristokratiją. Dėl to daugelio mokslininkų perėjimas nuo Omejadų prie Abasidų laikomas „konservatyviąja revoliucija“ arba „Abasidų revoliucija“. Sutariama, kad Abasidų dinastijos pradžia reiškė ne vien dinastijos pasikeitimą, bet ir daugelį kitų permainų.

Dinastijos pradininkas buvo Abual Abasas as Safa, valdęs 749–754 m. Abu Muslimas, į islamą atsivertęs persas, 747 m. Merve (Chorasane) sukėlė sukilimą ir paskelbė nauju kalifu pranašo Mahometo dėdės Abaso palikuonį Abual Abasą. Paramą sukilėliai gavo daugiausia iš į islamą atsivertusiųjų persų gyventojų, kurie buvo nepatenkinti arabų kilmingųjų valdymu. Musulmonai persai arabų buvo laikomi antrarūšiais piliečiais, tačiau turėjo didelę įtaką ekonomikoje ir valdyme bei palaikė ryšius su šiitais.

750 m. Didžiojo Zabo mūšyje Šiaurės Irake Abasidai galutinai nugalėjo Omejadus ir jų kalifą Marvaną II. Siekdami sustiprinti persų pozicijas musulmoniškoje valstybėje ir susilpninti arabų hegemoniją, Abasidai 762 m. naujai įkūrė Bagdadą ir perkėlė į jį sostinę iš Damasko.

Naujai įkurta Kalifato teritorija buvo labai didelė, todėl nuo VIII a. pabaigos Abasidų valdžia provincijose silpnėjo. Gana greitai prasidėjo šalies dezintegracija, kuomet atskiros provincijos įgavo paveldimą autonomiją. Jose įsigalėjo de facto nepriklausomos emyrų dinastijos, nominaliai pripažinusios Abasidų valdžią, tačiau ilgainiui paskelbusios nepriklausomybę, ar net įkūrusios savas kalifų dinastijas.

Iš karto po Abasidų kalifato įkūrimo paskutinis Omejadų palikuonis pabėgo į Vakarus ir įsitvirtino tolimiausioje Kalifato provincijoje – Al-Andalus, kurioje 755 m. įkūrė Kordobos emyratą. 958 m. Kordobos Omejadai irgi ėmė tituluotis kalifais, taip įkurdami paralelią kalifų liniją Islamo pasaulyje.

Vėlesnius skilimus neretai inspiravo religiniai nesutarimai tarp atskirų islamo sektų. Abasidai rėmė sunizmą kaip vienintelį tikrą tikėjimą, ir persekiojo kitas sektas, ypač šiizmą, charidžitus ir kt., kurios norėjo gauti tam tikrą autonomiją. Skilimą skatino ir etniniai nesutarimai tarp arabų ir nearabų (ypač persų, berberų) tautų. Dėl to 780 m. vakarinėse provincijose Šiaurės Afrikoje (dab. Marokas) įsitvirtino šiitai Idrisidai, o 800 m. jų pavyzdžiu pasekė Aglabidai (dab. Alžyras, Tunisas ir vakarų Libija), galiausiai 868 m. – Tulunidai (Egiptas). Pačioje X a. pradžioje Šiaurės Afrikoje įkurta Fatimidų dinastija ėmė skelbtis tikraisiais kalifais, taip įsteigdama trečiąją paralelią kalifų liniją.

Dezintegracija vyko ir rytinėse bei šiaurinėse provincijose: 819 m. nuo Kalifato atskilo ryčiausia provincija Chorasanas (čia įsitvirtino tadžikų protėviai Tachiridai ir Samanidai), o 861 m. – Seistanas (Safaridai), 864 – Tabaristanas (Zaididai), 890 m. – Hamdanidai (Sirijoje) ir Sadžidai (Azerbaidžane). Tokiu būdu X a. pradžioje tiesioginėje Abasidų kontrolėje liko tik dabartinis Irakas ir vakarų Iranas.

Silpstant imperijai, kalifai al-Mamunas ir al-Mutasimas IX a. reformavo Kalifato armiją, įtraukdamas į ją daug etninių grupių – berberų, slavų ir tiurkų vergų. Pastarieji, vadinami mameliukais, dalinai padėjo išlaikyti karinę Kalifato jėgą, tačiau kartu ir didino įtampą valstybės viduje, stiprino vergų armijos įtaką politiniame šalies gyvenime. Dėl vieno mameliukų sukilimo kalifas al-Mutasimas 836 m. net buvo priverstas perkelti šalies sostinę į Samarą, ir tik 892 m. kalifas al-Mutadidas ją sugrąžino į Bagdadą.

934 m. įkurta persiška šiitų Bujidų dinastija 945 m. nukariavo likusias Abasidų teritorijas, užėmė Bagdadą ir iš Abasidų galutinai atėmė politinę valdžią, o kalifus paliko tik sunitų religiniais vadovais. Kalifai liko reziduoti Bagdade, kur išlaikė didelį ritualizuotą dvarą ir įtaką viso musulmonų (ypač sunitų) pasaulio religiniame gyvenime.

Silpstant Bujidams, Abasidų kalifai vėl galėjo įgyti tam tikrą valdžią ir dalyvauti politiniuose reikaluose. Kuomet regione pasirodė nauja jėga – Seldžiukai, kalifai 1058 m. palaikė jų pusę ir padėjo jiems kovoti su Bujidais. Tokiu būdu jie pakeitė hegemoną, ir Seldžiukai kontroliavo kalifus iki XII a. Sipstant pastariesiems, kalifai vėl bandė atgauti politinę valdžią regione. 1135 m. kalifas al-Mustaršidas stojo į kovą su Seldžiukais, tačiau pralaimėjo ir buvo nužudytas. Kalifas al-Muktafis pirmą kartą nuo 945 m. atsilaikė prieš Seldžiukus 1157 m., ir susigrąžino politinę valdžią visame Irake, ir ją išlaikė šimtą metų.

Abasidų valstybė galutinai žlugo 1258 m., kai mongolų užkariautojas Chulaguchanas užėmė Bagdadą.^[7] Jis nužudė paskutinį Bagdado kalifą al-Mustasimą, sutrypdamas arkliais, jo sūnų išsiuntė į Mongoliją, o dukrą pasiėmė į haremą. Kitas paskutinio kalifo sūnus pabėgo į pietinę Persiją, kur įsikūrė Bastako kaime. Jo palikuonys žinomi kaip bastakiai. Po trejų metų, 1261 m. Mameliukų sultonate Egipte atkurta kalifo institucija, į šį postą skiriant tolimą al-Mutasimo giminaitį al-Mustansirą. Tai buvo Kairo Abasidai. Šie kalifai, visiškai nominalūs sunitų islamo vadovai, išlaikė savo dinastiją iki 1517 m., kuomet kalifo titulas buvo perduotas Osmanų sultonams.

• Hoiberg, Dale H., red. (2010). „Abbasid Dynasty“. Encyclopedia Britannica. I: A–Ak – Bayes (15th leid.). Chicago. ISBN 978-1-59339-837-8.{{cite encyclopedia}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Holt, Peter M. (1984). „Some Observations on the 'Abbāsid Caliphate of Cairo“. Bulletin of the School of Oriental and African Studies. University of London. 47 (3): 501–507. doi:10.1017/s0041977x00113710. ISSN 0041-977X. S2CID 161092185.

Ž • A • R Musulmonų Kalifato raida