Arabai
| Arabai | |
|---|---|
 | |
| Gyventojų skaičius | 500 mln. |
| Populiacija šalyse | Arabų šalys, JAV, Brazilija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Izraelis, Iranas ir kt. |
| Kalba (-os) | arabų |
| Religijos | daugiausia islamas |
| Giminingos etninės grupės | kiti semitai |
 Vikiteka: |
Arabai |
Arabai (arab. عَرَبٌ = ‘arab) – Vidurio Azijos ir Šiaurės Afrikos tautų grupė, plačiąja prasme – visi kalbantieji arabiškai, siaurąja – Arabijos pusiasalio gyventojai. Arabų gausiai apgyvendintos šalys vadinamos Arabų šalimis: Egiptas, Alžyras, Marokas, Sudanas, Irakas, Saudo Arabija, Jemenas, Sirija ir kt. Taip pat gausios arabų bendruomenės gyvena Rytų Afrikoje, Vakarų Europoje, Vidurinėje bei Pietryčių Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Populiacija – apie 430 mln. žmonių. Dauguma – europidai. Kalba arabų kalba. ~92 % arabų – musulmonai, daugiausia sunitai, 7–10 % – šiitų); yra krikščionių, drūzų, judėjų. Gyvenimo būdas labai skirtingas, nuo Pietų Irako pelkėse gyvenančiųjų, dykumų klajoklių, kalnų piemenų iki miesto gyventojų, naftos magnatų. XX a. pab. dauguma arabų buvo sėslūs, klajoklių ~5 %. Felachai (valstiečiai) verčiasi drėkinamąja žemdirbyste, gyvulininkyste, sodininkyste. Be žemės ūkio mašinų, žemė dar dirbama Pietų Irake – kupranugariais, arkliais, asilais, buivolais, zebais – Arabijos pusiasalio rytuose. Plečiama drėkinimo sistema. Racionalus vandens panaudojimas kai kuriose arabų šalyse davė didžiulį pelną. XX a. pr. Persijos įlankoje aptikta naftos. Iš jos telkinių ypač praturtėjo Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas, Kuveitas. Arabų šalys kontroliuoja 1/4 pasaulio naftos gavybos. XX a. pab. visoms arabų šalims buvo būdinga labai skirtinga gyventojų ekonominė socialinė padėtis.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmą kartą tautovardis aribi („klajoklis“) paminėtas IX a. prieš m. e. asirų dantiraščiuose. Graikų istoriniuose šaltiniuose arab iš pradžių reiškė dykumos gyventoją, vėliau – tautą. V–VI a. arabai skaidėsi į gentis, kurias sudarė klanai ir giminės. Genčiai vadovavo seidas, vėliau šeichas. Būta matriarchato, poligamijos. Atsirandant giminės aristokratijai didėjo vergų sluoksnis, bet vergovė neįsivyravo. 5–6 a. dauguma arabų vertėsi klajokline gyvulininkyste, gyveno stepėse bedy (iš čia klajoklių beduinų pavadinimas). Daugiausia augino kupranugarius, avis, ožkas. Arklys buvo prabangos simbolis. Oazėse vystyta drėkinamoji žemdirbystė (datulės, javai), garsėjo kaip prekybininkai (karavanais) ir jūreiviai.
Ikiislaminiu laikmečiu turėjo kelias valstybės, iš kurių svarbiausios – Palmyra ir Nabatėjos karalystė. VI a. tarp arabų greitai paplito islamas, sukurta teokratinė valstybė Arabų kalifatas, kuri plėsdamasi arabizavo daugelį Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos gyventojų (asirus, berberus, palestiniečius, egiptiečius, kurdus ir kt.). Kitur (Irane, Vidurinėje Azijoje, Užkaukazėje) iš Arabijos atsikėlę arabai buvo patys asimiliuoti vietinių tautų.
Nuo XIX–XX a. pr. arabai pradėjo migruoti į kitus žemynus, ypač Europą, Lotynų Ameriką. Dabar kelių milijonų arabų diaspora gyvena Brazilijoje, Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Turkijoje, Argentinoje, Venesueloje, Belgijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje ir kt.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Arabų kalifate, kuriame susipynė įvairios tradicijos, suklestėjo mokslas, menai, architektūra, filosofija (vad. „islamo aukso amžius“).
Arabai išlaikė gausią tautosaką, muzikinį paveldą (pagr. muzikos instrumentai – būgnas, rebabas, ūdas, kanūnas ir kt.).[2]
Arabų valstiečių tradiciniai namai įvairių tipų – dažniausiai statomi aplink uždarą kiemą; Arabijos pusiasalio pietuose bokšto tipo kelių aukštų namai; beturčiai gyvena vienos patalpos lūšnose, pintose iš palmių arba nendrių. Klajoklių palapinės statomos iš vilnonio audinio (dabar ir iš brezento). Apyvokos daiktai iš medžio, molio, vario. Daugelyje arabų kraštų tebedėvimi tradiciniai apdarai: moterys apsigaubia skraiste abaja, vyrai dėvi galvos apdangalą gutrą arba kufiją, vilki tradicinius marškonius galabiją arba dišdašą. Kai kurių kraštų moterys veidą tebedengia šydu (čadra). Miestuose tradicinius drabužius vis dažniau išstumia europietiški. Kai kur iki šių dienų arabai išlaikė senovinius papročius: kraujo kerštą, avunkulatą (papročio nustatyti dėdės ir seserėnų santykiai), ortokuzeninę (brolių vaikų) santuoką, daugpatystę.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Arabai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Арабы,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||
