Vladislovas Starevičius

Vladislovas Starevičius
Gimė	1882 m. rugpjūčio 8 d. Maskva, Rusijos imperija
Mirė	1965 m. vasario 26 d. (82 metai) Paryžius, Prancūzija
Tėvai	Aleksandras Starevičius, Antanina Legecka
Veikla	Kino režisierius, sustabdyto kadro animacijos kūrėjas
Vikiteka	Vladislovas Starevičius

Vladislovas Starevičius (lenk. Władysław Starewicz, Ladislas Starevich; 1882 m. rugpjūčio 8 d. – 1965 m. vasario 26 d.) – Lietuvos lenkakalbių kilmės režisierius, lėlinės animacijos pradininkas, XX a. pirmoje pusėje kūręs Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje.

Šis menininkas ne tik pirmasis pasaulyje panaudojo savo filmuose lėles, bet ir kūrė tokiame lygyje, kurio pasiekti amžininkai taip ir nesugebėjo.^[1] Profesines paslaptis V. Starevičius atidžiai saugojo ir pats skleidė neteisingus gandus, kad supainiotų konkurentus. Kaip pastebėjo kino kritikas Skirmantas Valiulis, V. Starevičiui net savo gyvenimą patiko šiek tiek mistifikuoti.^[2] Todėl mus pasiekusios žinios apie šį režisierių ir jo kūrybą gana prieštaringos.

Gimė besislapstančio 1863 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Starevičiaus ir bajoraitės Antaninos Legeckos šeimoje Maskvoje. Motinai mirus, vaiką pasiėmė giminės iš Kauno. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Vidurinę mokyklą lankė jau Estijoje. Dar būdamas mokyklinuku, susidomėjo fotografija ir entomologija. V. Starevičius ne tik rinko vabzdžius savo kolekcijai, bet ir darė tikroviškus jų modelius.

Mokslų taip ir nepabaigė, tačiau tai nesutrukdė jam uždarbiauti piešiant, o vėliau – ir susirasti valstybės tarnybą Kaune. Tuo pat metu jis domėjosi fotografija, užsiėmė saviveikla. Pasakojama, kad būtent dėl jo puikių Kauno nuotraukų, kraštotyros muziejus patikėjo V. Starevičiui kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Po filmo „Virš Nemuno“ sėkmės V. Starevičius mėgino kurti apybraižas iš jo mėgiamų vabzdžių gyvenimo. Tačiau vabzdžiai buvo nekokie aktoriai, neištverdavo kaitrių lempų, todėl ilgainiui V. Starevičius juos pakeitė gudriais muliažais.

1909 m. V. Starevičius pabaigė du filmus: „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Vabalai – skarabėjai“. Manoma, kad 1910 m. sukurtas filmas „Lucanus Cervus“, apie elniaragių kovą dėl patelės, buvo pirmasis animacinis lėlinis filmas pasaulyje. Ta pačia technika sukurtas ir trumpametražis filmas „Gražioji Lukanida“, kuriame buvo parodijuojami riterių romanų siužetai. Filmas išpopuliarėjo visame pasaulyje, ir dar ilgą laiką žiūrovai neįspėjo jo paslapties: jie manė, kad nufilmuoti tikri dresiruoti vabalai. V. Starevičius filmus kūrė vienas ir neatskleisdavo savo meistriškumo paslapčių.

Įkvėptas „Lucanus Cervus“ sėkmės, V. Starevičius nusprendė išvažiuoti į Maskvą, kur daug didesnės galimybės kūrybai. Maskvoje menininką ėmė globoti verslininkas A. Chanžankovas, padovanojęs jam kamerą, juostos, išnuomojęs butą ir studiją, tačiau pareikalavęs teisių į kuriamus filmus. Filmus A. Chanžankovo studijoje V. Starevičius kūrė iki 1917 m. Be animacinių filmų, jis taip pat domėjosi ir vaidybiniais.

1919 m. emigravo į Italiją, vėliau persikėlė į Prancūziją. Čia jis iš karto gavo užsakymų animaciniams filmams. Jau po poros metų jo „Lakštingalos giesmė“ apdovanota Rozenfeldo aukso medaliu. Kitą aukso medalį jis gavo už reikšmingiausią savo darbą – pirmąjį pasaulyje lėlinį pilnametražį filmą „Lapinas Raneikis“. Šis buvo kuriamas nuo 1926 (1928?) iki 1930 m. ir išleistas jau prasidėjus garsinio kino erai. Tačiau įgarsintas buvo tik po aštuonerių metų Vokietijos vyriausybės lėšomis. Deja, dėl šios priežasties po karo filmas buvo retai rodomas.

Paties V. Starevičiaus karas beveik nepalietė. Po 1945 m. jis nusprendė įsikurti Paryžiaus priemiestyje ir čia toliau kurti savo filmus. Tačiau jo populiarumas mažėjo, užsakymų filmams – irgi. Paskutiniais gyvenimo metais jis kūrė reklaminius klipus ir net pardavinėjo savo lėles.

Animacijos istorijoje V. Starevičiaus reikšmė milžiniška. Jis ne tik sukūrė naują animacijos techniką, bet ir ištobulino ją. V. Starevičius didžiavosi sukūręs išraiškingas lėles, realistišką jų mimiką. Jo animacijos tikroviškumas ir plastiškumas leido filmuose derinti lėlių ir gyvų personažų vaidybą. Tarp V. Starevičiaus gerbėjų buvo ir Rusijos caras, ir V. Disnėjus, jo įtaka matoma ne tik J. Švankmajerio, bet ir N. Parko filmuose.

Lietuvoje V. Starevičius ilgą laiką buvo pamirštas. Tačiau dabar susidomėjimas jo kūryba vėl auga. Lietuvos žiūrovams V. Starevičiaus kūryba buvo parodyta per festivalį „Tindirindis“, aptarta tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vilniuje, 2005 m. Kinematografininkų sąjunga išleido V. Mikalausko knygą „Stebukladaris iš Kauno“. 125-ųjų menininko gimimo metinių proga Kaune buvo atidengta memorialinė lenta, rodoma jo darbų retrospektyva. 2008 m. sukurtas pilnametražis meninės dokumentikos filmas „Vabzdžių dresuotojas“.

Era Film „Vabzdžių dresuotoją“ pristato taip: „Filmo siužetinė linija – tai Vabalo-lėlės, kuris yra pagrindinis filmo personažas, Meilės istorija. Vabalas keliauja po paslaptingą Starevičiaus kūrybos bei gyvenimo labirintą, ieškodamas savo prarastos Meilės – Karalienės Liūtės (lėlės iš Starevičiaus filmo „Lapinas Reinikis“). Vabalas turi pažinti ir „dekoduoti“ kino meistrą Starevičių tam, kad surastų ir atgaivintų Liūtę. Beieškodamas „kodo“, jis sutinka įvairius žmones – kino ekspertus ir šiuolaikinius animatorius. Būtent šie ekspertai padės vabalui „atrasti“ Starevičių, nušviesdami svarbiausius ir įdomiausius jo gyvenimo bei kūrybos aspektus. Kartu jie apžvelgs esmines ankstyvojo kinematografo bei XX a. politines-istorines Europos realijas“.^[3]

V. Starevičiaus animaciniai filmai neretai turėdavo kelis pavadinimus, todėl filmografija nėra tiksli (ypač kalbant apie neišlikusius filmus).

Animaciniai filmai:

• „Virš Nemuno“ (Nad Niemnem, 1909, neišlikęs),
• „Laumžirgių gyvenimas“ (Zycie Wazek, 1909, neišlikęs),
• „Vabalai – skarabėjai“ (Zuki, 1909, neišlikęs),
• „Lucanus Cervus“ (Walka Zukov, 1910, neišlikęs),
• „Buožgalvio vystymasis“ (Развитие головастика, 1910?, neišlikęs),
• „Gražioji Lukanida“ (Piekna Lukanida, Прекрасная Люканида, или Война усачей с рогачами, 1910),
• „Kinematografo operatoriaus kerštas“ (Месть кинематографического оператора, 1911),
• „Miško gyventojų Kalėdos“ (Рождество у обитателей леса, 1911),
• „Laumžirgis ir skruzdėlė“ (Стрекоза и муравей, 1911),
• „Vabzdžių aviacijos savaitė“ (Авиационная неделя насекомых, 1912?),
• „Keturi velniai“ (Четыре черта, 1913?),
• „Linksmi nutikimai iš gyvūnų gyvenimo“ (Весёлые сценки из жизни животных, 1912 ar 1913),
• „Gaidys ir Pegasas“ (Петух и Пегас, 1913?),
• „Belgijos lelija“ (Лилия Бельгии, 1915),
• „Voro gniaužtuose“ (Dans Les Griffes De L’araignee, 1920),
• „Bobilės vestuvės“ (Le Mariage De Babylas, 1921),
• „Kaliausė“ (L’epouvantail, 1921),
• „Kaip varlės išsirinko karalių“ (Les Grenouilles Qui Demandent Un Roi, 1922),
• „Lakštingalos giesmė“ (La Voix Du Rossignol, 1923),
• „Meilė juodai ir baltai“ (Amour Noir Et Blanc, 1923),
• „Mažasis gatvės dainininkas“ (La Petite Chanteuse Des Rues, 1924),
• „Drakono akys“ (Les Yeux Du Dragon, 1925),
• „Kaimo žiurkė ir miesto žiurkė“ (Le Rat Des Villes Et Le Rat Des Champs, 1926, j/b ir spalvotas),
• „Skruzdė ir žiogas“ (La Cigale Et La Fourmi, 1927),
• „Drugelių karalienė“ (La Reine Des Papillons, 1927),
• „Stebuklingas laikrodis“ (L’horloge Magique, 1928),
• „Mažasis paradas“ (La Petite Parade, 1928),
• „Lapinas Raneikis“ (Le Roman De Renard, 1930),
• „Liūtas ir musė“ (Le Lion Et Le Moucheron, 1932),
• „Senas liūtas“ (Le Lion Devenu Vieux, 1932),
• „Šunelis – talismanas“ (Fetiche Mascotte, 1933),
• „Talismanas – fokusininkas“ (Fetiche Prestidigitateur, 1934),
• „Talismano vedybos“ (Fetiche Se Marie, 1935),
• „Talismano kelionė“ (Fetiche En Voyage De Noces, 1936),
• „Talismanas ir undinės“ (Fetiche Chez Les Sirenes, 1937),
• „Zanzabelė Paryžiuje“ (Zanzabelle A Paris, 1947),
• „Paparčio žiedas“ (Fleur De Fougere, 1949),
• „Gazuli, mažas paukštelis“ (Gazouilly Petit Oiseau, 1953),
• „Pagirios“ (Gueule De Bois, 1954),
• „Gazulio sekmadieninė iškyla“ (Un Dimanche De Gazouilly, 1955),
• „Uodžiant vėją“ (Nez Au Vent, 1956),
• „Žiemos karuselė“ (Carrousel Boreal, 1958),
• „Kaip katė su šuniu“ (Comme Chien Et Chat, 1965).

Vaidybiniai filmai:

• „Siaubingas keštas“ (Страшная месть, 1912, neišlikęs),
• „Kelionė į Mėnulį“ (Путешествие на луну, 1912, išlikę fragmentai),
• „Naktis prieš Kalėdas“ (Ночь перед Рождеством, 1913),
• „Ruslanas ir Liudmila“ (Руслан и Людмила, 1913, neišlikęs),
• „Snieguolė“ (Снегурочка, 1914),
• „Marso posūnis“ (Пасынок Марса, 1914),
• „Kaizeris Gogelis-Mogelis“ (Kayser-Gogiel-Mogiel, 1914, neišlikęs),
• „Trejetas“ (Тройка, 1914, neišlikęs),
• „Nuvytusios gėlės“ (Fleurs Fanees, 1914, neišlikęs),
• „Kalinio daina“ (Le Chant Du Bagnard, 1915, neišlikęs),
• „Portretas“ (Портрет, 1915),
• „Tai tau nepriklauso“ (Это тебе не принадлежит, 1915, neišlikęs),
• „Erosas ir Psichė“ (Эрос и Психея, 1915, neišlikęs),
• „Du susitikimai“ (Две встречи, 1916, neišlikęs),
• „Sukaustytas Faunas“ (Le Faune En Laisse, 1916, neišlikęs),
• „Apie ką ošė jūra“ (О чем шумело море, 1916, neišlikęs),
• „Tamanė“ (Тамань, 1916, neišlikęs),
• „Varšuvos kelyje“ (На Варшавском тракте, 1916, neišlikęs),
• „Ponas Tvardovskis“ (Пан Твардовский, 1917, neišlikęs),
• „Saška – raitelis“ (Сашка-наездник, 1917),
• „Link liaudies valdžios“ (К народной власти, 1917),
• „Kaliostro“ (Калиостро, 1918),
• „Masonai“ (Масоны, 1918),
• „Jola“ (Йола, 1918, neišlikęs),
• „Vij“ (Вий, 1918, neišlikęs),
• „Paukščių turgus“ (Сорочинская ярмарка, 1918, neišlikęs),
• „Gegužės naktis“ (Майская ночь, 1918, neišlikęs),
• „Jūros žvaigždė“ (Stella Maris, 1918, neišlikęs).

• Stebukladaris iš Kauno (sud. Vytautas Mikalauskas). – V.: Lietuvos kinematografininkų sąjunga, 2005. – 190 p.: iliustr. – ISBN 9955-9840-0-7

• Tribute to Starewitch – V. Starevičiaus anūkės palaikoma svetainė
• V. Starevičius UbuWeb – informacija ir filmai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.