Pereiti prie turinio

Kazys Škirpa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kazys Škirpa
Gimė 1895 m. vasario 18 d.
Namajūnai, Saločių valsčius, Biržų apskritis
Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. (84 metai)
Jungtinės Amerikos Valstijos Vašingtonas, JAV
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Sutuoktinis (-ė) Bronė Škirpienė
Vaikai Kazys Škirpa
Veikla diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas
Alma mater Belgijos karo akademija
Žymūs apdovanojimai
  • 5 laipsnio Vyčio Kryžius su kardais
  • 1919 m. – 3 laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas
  • 1920 m. – 5 laipsnio Vyčio Kryžius su kardais
  • 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės medalis
  • 1935 m. – DLK Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinas.
  • 1929 m. – Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis
  • 1938 m. – Estijos Erelio kryžiaus 2 laipsnio ir 3 laipsnio ordinai
  • 1939 m. – Lenkijos Atgimimo 1 laipsnio ordinas

Kazys Škirpa (1895 m. vasario 18 d. Namajūnuose, Saločių valsčius – 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone, JAV) – Lietuvos diplomatas, pulkininkas, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.[1]

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo gimimo iki Antrojo pasaulinio karo

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1915 m. baigęs Mintaujos gimnaziją įstojo į Komercijos institutą Peterburge.[2] 1916 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę baigė Peterhofo karo mokyklą[3], gavo karininko laipsnį.

1917 m. vienas lietuvių tautinių dalinių organizatorių Rusijoje. 1918 m. slapto Vyriausiojo lietuvių karių komiteto narys. Lietuvių Tautos Tarybos, veikusios Rusijoje, delegacijos narys, stengėsi Rusijos lietuvių kariuomenės dalinius perkelti į Lietuvą.

Kazys Škirpa (trečias iš kairės) Seinų fronte

1918 m. pirmasis užsirašė į Lietuvos kariuomenę. Kariuomenės formavimo pradžioje tarnavo Krašto apsaugos štabo organizacijos skyriuje. Vėliau paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju, faktiškai ėjo komendanto pareigas. 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę. Lietuvoje kasmet sausio 1 d. švenčiama Lietuvos vėliavos diena. Iki 1920 m. dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės su bolševikais Žiežmarių-Žaslių rajone, Zarasų operacijoje, su bermontininkais Šiaulių operacijoje, su lenkais – Seinų-Augustavo operacijoje, Beržininkų-Počkūnų rajone. Kovai su lenkais suformavo I savanorių pulką.

Nuo 1920 m. rugsėjo 15 d. iki 1921 m. rudens – Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į LSLDP ir Lietuvos valstiečių sąjungos bloką.[4] Dirbo krašto apsaugos komisijoje. Mandato atsisakė. 1920 m. apdovanotas 5 laipsnio Vyčio Kryžiumi su kardais.

1921 m. mokėsi Ciūricho Aukštojo technikos instituto kariniame fakultete (Šveicarija). 1922 m. lankė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje.[2]

1925 m. Generalinio štabo II skyriaus viršininkas, Aukštųjų karininkų kursų lektorius ir Karo mokyklos dėstytojas Kaune.[2] 1926 m. Vyriausiojo štabo viršininkas. Sumažino kariuomenės dalių skaičių, suorganizavo mobilizacines priedangos rinktines, parengė skubų ginkluotų pajėgų mobilizacijos planą, pateikė naują taikos meto kariuomenės organizacijos projektą. Nepritarė 1926 m. valstybės perversmui, dėl to iš generalinio štabo buvo atleistas.[3]

Nuo 1927 m. tarnavo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne. Nuo 1928 m. Lietuvos karo atstovas Vokietijai. 1932 m. Savanorių sąjungos suvažiavimas Kaune pripažino K. Škirpą pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu. 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos. Paskirtas nuolatiniu Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1938 m. kovo 19 d. siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai.

Vis dėlto, Lenkijoje K. Škirpa ieškojo galimybių tartis su Lenkijos politikais, keisti valstybės diplomatinį kursą. Jis susitiko su Lenkijos prezidentu, ministru pirmininku, kariuomenės vadu, bet daugiausiai Lietuvos klausimu siekėsi susitarti su Varšuvos viceburmistru Stanislovo Tiškevičiumi ir ypač su socialinės apsaugos ministru Marijanu Žindramu Koščialkovskiu. Abu jie buvo kilimo iš Lietuvos ir puoselėjo draugiškus ryšius su Lietuva nepaisant to, kad Koščialkovskis 1919–1920 m. kariavo priešingoje barikadų pusėje ir net užėmė svarbias pareigas Lenkų karinėje organizacijoje.[5]

Vėliau – Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai. Nors Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo prasti ir ši valstybė vykdė spaudimą dėl Klaipėdos, vis dėlto vokiečiai pasitiko K. Škirpą gan draugiškai, o Alfredas Rozenbergas tiek asmeniškai, tiek per patikėtinius bandė per K. Škirpą įtikinti Lietuvą prisijungti prie Antikominterno pakto. Vis dėlto, Lietuvos vyriausybė liko tam kategoriškai priešinga, todėl K. Škirpa buvo priverstas pasiteisinti, kad Lietuva nenorinti gadinti ryšių su SSRS, nes pastaroji šalis svarbi ekonomiškai. Netrukus Trečiasis reichas įteikė ultimatumą ir aneksavo Klaipėdos kraštą. K. Škirpa vėliau tai laikė Lietuvos politinio elito nesugebėjimo susitarti su vokiečiais priežastimi.[6]

Kazys Škirpa

Sovietų ir nacių okupacijos metu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antrojo pasaulinio karo pradžioje siūlė vyriausybei kaip vokiečių sąjungininkams pulti Lenkiją, kad Lietuvos kariuomenė užimtų Vilnių.[7]

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir „Liaudies Seimo“ nutarimu ją aneksavus paskelbė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir jam, kaip teisėtam Lietuvos atstovui, negaliojantys. Už tai sovietų valdžia atėmė iš jo Lietuvos pilietybę ir konfiskavo turtą.[8]

1940 m. Berlyne liepos 2 d. Kazys Škirpa susitiko su Vokietijos nacių partijos strategu Peter Kleist aptarti galimybes Lietuvoje pastatyti naują vyriausybę Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.[9] Liepos 13 d. Peter Kleist įteiktas „Atsišaukimas į Lietuvių Tautą“, kurį nacių Vokietijos lėktuvai galėtų išbarstyti po Lietuvą. Atsišaukime prašoma „vokiečių Tautos Vado Adolfo Hitlerio išgelbėti Lietuvą nuo žydų sugalvoto komunizmo“, ir tikina lietuvius, jog ta proga Lietuva bus apvalyta nuo žydų ir jų turtas bus išdalintas Lietuvos vargšams.[10]

1940 m. lapkričio 17 d. jo bute Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). K. Škirpa buvo šios organizacijos įkūrimo iniciatorius.[11] K. Škirpa liepos 22 d. Kleistui įteikė projektą „Į talką naujosios Lietuvos kurti!“, kuriame jisai pirmą kartą pristatė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Projekte įvardinti LAF priesaika, ženklas ir sveikinimas – pakeliant dešiniąją ranką ir tariant žodį „Kovok!“.[12] Šiuo sveikinimu vėliau pavadino savo karo metu rašytus prisiminimus „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą“.[9][13]

Ruošė 1941 m. Birželio sukilimą. Savo bute perdavė ryšininkui Mykolui Naujokaičiui susipažinti su griežtai slaptais LAF narių parengtais „Lietuvai išlaisvinti nurodymais“, kad juos perduotų žodžiu.[14][15][16][17] Kaip istorikas Saulius Sužiedėlis pastebėjo, Kazys Škirpa savo 1973 m. knygoje „Sukilimas“ skelbdamas LAF dokumentus pašalino iš jų antisemitinius pasisakymus.[18]

Birželio 23-osios sukilėliai K.Škirpą paskelbė Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau prasidėjus Vokietijos–TSRS karui vokiečiai K.Škirpai paskyrė namų areštą ir neleido atvykti į Lietuvą eiti šių pareigų.[3]

1942–1943 m. K. Škirpa tikėjosi, kad vokiečių politika Lietuvos atžvilgiu pasikeis ir pastarieji pripažins Lietuvos suverenumą. Tai jis siejo su pirmomis Vokietijos nesėkmėmis fronte. Šias mintis K. Škirpa nuosekliai dėstė kitiems Lietuvos diplomatams savo privačioje korespondencijoje. Jo geras draugas Vokietijoje, Japonijos ambasadorius generolas Hiroshi Oshima 1943 m. bandė įtikinti Adolfą Hitlerį ir Joachimą fon Ribentropą, kad pripažinus Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos suverenumą, šios šalys surinktų dideles kariuomenes ir tai galėtų nulemti persilaužimą po Stalingrado mūšio sugrąžinant iniciatyvą Vermachtui.[19] Japonija taip buvo pasielgusi su Birma ir Filipinais. Trečiojo reicho vadai šias idėjas kategoriškai atmetė.

1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.[2]

Išeivijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas. Mirė Vašingtone. 1995 m. birželio 16 d. palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse.[20][21]

Bendradarbiavo spaudoje karinėmis ir politinėmis temomis.

Atminimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • 1991 m. Eigulių mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta K. Škirpos vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).
  • Vilniuje, Senamiestyje yra Kazio Škirpos alėja.[22] 2019 m. liepos 24 d. nuspręsta pervadinti į Trispalvės alėją ir joje atidengti atminimo lentą.[23]
  • 2001 m. lapkričio 23 d. Kauno centre, Gedimino g. 25 atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1925–1926 m. dirbo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895–1979)“.[24][25]
  • 2016 m. lapkričio 23 d. Namajūnų kaime Kaziui Škirpai atidengtas paminklinis akmuo.[26]

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Škirpa Kazys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 222 psl.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 lrs.lt Kazys Škirpa
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 genocid.lt Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma dėl K.Škirpos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais
  4. ↑ Žydrūnas Mačiukas. Steigiamojo Seimo atstovai. Seimas
  5. ↑ Simonas Jazavita, Diplomatic Activities of Kazys Škirpa, the First Lithuanian Envoy to Poland, Europa Orientalis. Studia z dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich, 2015 (6), p.98-100. https://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2017/07/HMF_2016_4.10.1_Jazavita.Diplomatic.10219-25441-1-SM.pdf
  6. ↑ Simonas Jazavita, The Position of Lithuania in the Japanese-German Relationship: Cooperation between Kazys Škirpa and Hiroshi Oshima in 1935–1939, Darbai ir dienos, Nr.67, 2017, p.196. https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/34417/3/ISSN2335-8769_2017_N_67.PG_191-213.pdf
  7. ↑ postscriptum.lt Andrius Grikienis. Nepavyks pabėgti nuo Škirpos
  8. ↑ alkas.lt V.Valiušaitis Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas
  9. ↑ 9,0 9,1 „Kazys Škirpa. Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-12-03. Nuoroda tikrinta 2018 m. sausio 14 d..
  10. ↑ „Kazys Škirpa. Dokumentas XXXIV. Atsišaukimas į Lietuvių Tautą“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-03-16. Nuoroda tikrinta 2018 m. sausio 14 d..
  11. ↑ partizanai.org Kazys Škirpa
  12. ↑ „Kazys Škirpa. Dokumentas XXXV. Į talką naujosios Lietuvos kurti!!“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-03-16. Nuoroda tikrinta 2018 m. sausio 14 d..
  13. ↑ „Kazys Škirpa. 110 dokumentų priedas“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-12-03. Nuoroda tikrinta 2018 m. sausio 14 d..
  14. ↑ „Lietuvos aktyvistų frontas. 1941 m. kovo 24 d. Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-03-16. Nuoroda tikrinta 2018 m. sausio 14 d..
  15. ↑ „Kazys Škirpa. Sukilimas“. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 25 d..
  16. ↑ Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 255. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  17. ↑ Vareikis, Vygantas (2004). „Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai“. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje : XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis. Margi raštai, Vilnius. p. 259. ISBN 9986092809.[neveikianti nuoroda]
  18. ↑ „Mindaugas Tamošaitis. Aktualios XX amžiaus Lietuvos istorijos temos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988-1995 m.“. Suarchyvuotas originalas 2013-11-05. Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 23 d..
  19. ↑ Simonas Jazavita, Kazio Škirpos Lietuvos valstybingumo galimybių koncepcija ir jos palyginimas su Josifo Tiso valdyta Slovakija Antrojo pasaulinio karo metais – tarp realių ir nerealių alternatyvų, Istorija, 2018 (t.112), p.86. https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/98950/3/ISSN2029-7181_2018_V_112.N_4.PG_67-99.pdf
  20. ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0KIRPA%20KAZYS Archyvuota kopija 2020-07-01 iš Wayback Machine projekto.
  21. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4160&p_d=2792&p_k=1
  22. ↑ vilnius21.lt Archyvuota kopija 2017-12-22 iš Wayback Machine projekto.
  23. ↑ Sostinės taryba apsisprendė: K. Škirpos alėją pervadina į Trispalvės Archyvuota kopija 2019-07-27 iš Wayback Machine projekto. vilnius.lt
  24. ↑ Kauno m. mero 2001 02 23 potv. Nr. 65
  25. ↑ Antanaitis J. A. Kaune pagerbtas karvedys ir politikas Kazys Škirpa. – Iliustr. // 1941 m. birželio sukilimas – tautos valios vykdymas: reportažai ir pranešimai iš 1941 m. birželio sukilimo 60-mečio minėjimų. – Kaunas, 2002. – P. 113–118.
  26. ↑ darbs.lt Namajūnuose įamžintas pirmojo savanorio atminimas

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kazys_Škirpa&oldid=7427360"