Hokonas VII

Hokonas VII
Norvegijos karalius
Hokonas VII
Gliuksburgai
Visas vardas	Kristijonas Frederikas Karlas Jurgis Valdemaras Akselis
Gimė	1872 m. rugpjūčio 3 d. Šarlotenlundo rūmai prie Kopenhagos
Mirė	1957 m. rugsėjo 21 d. (85 metai) Karališkieji rūmai, Oslas
Palaidotas (-a)	Akershuso tvirtovė
Tėvas	Frederikas VIII
Motina	Luisa Švedė
Sutuoktinis (-ė)	Modė Velsietė
Vaikai	Olafas V
Norvegijos karalius
Valdė	1905 m. lapkričio 18 d. − 1957 m. rugsėjo 21 d.
Karūnavimas	1906 m. birželio 22 d.
Pirmtakas	Oskaras II
Įpėdinis	Olafas V
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Hokonas VII

Hokonas VII (Danijos ir Islandijos princas Karlas; gimė kaip Kristijonas Frederikas Karlas Jurgis Valdemaras Akselis, 1872 m. rugpjūčio 3 d. – 1957 m. rugsėjo 21 d.) – pirmasis Norvegijos karalius po unijos su Švedija panaikinimo 1905 m. Priklausė Gliuksburgų dinastijai. Kaip vienas iš kelių išrinktų monarchų, jis buvo labai populiarus tarp norvegų ir suvaidino svarbų vaidmenį, Norvegijai priešinantis nacių okupacijai per Antrąjį Pasaulinį karą.

Norvegijoje jis laikomas iškiliausiu XX a. norvegu, nes grasino atsistatydinti, jei Norvegijos vyriausybė bendradarbiaus su vokiečiais. Mirė sulaukęs 85-erių metų amžiaus po 52 metų valdymo.

Jis buvo antrasis Danijos karaliaus Frederiko VIII ir jo žmonos Luisos Švedės sūnus. Be to, jis buvo Kristijono IX anūkas iš tėvo pusės ir Švedijos karaliaus Karolio XV, kuris valdė Norvegiją kaip Karolis IV, anūkas iš motinos pusės. Jis tapo Norvegijos karaliumi prieš tėvui ir broliui karaliaujant. Jam valdant tėvas (1906 m.), brolis (1912 m.) ir sūnėnas Frederikas IX (1947 m.) tapo Danijos karaliais.

Danijos princas Karlas gimė Šarlotenlundo rūmuose netoli Kopenhagos. Jis priklausė Gliuksburgų dinastijai, kuri buvo Oldenburgų atšaka. Oldenburgai valdė Daniją nuo 1448 m., o Norvegiją 1536–1814 m., kai ši buvo Danijos-Norvegijos karalystės dalis. Dinastija kilusi iš Šiaurės Vokietijos, kur turėjo nedidelį feodą. Šeima turėjo ryšių su Norvegija nuo viduramžių. Keli Karlo protėviai iš tėvo pusės buvo nepriklausomos Norvegijos karaliai.

Jaunasis princas užaugo rūmuose ir mokėsi Danijos karališkoje Laivyno akademijoje, kurią baigė vos ne blogiausiai klasėje. Jis buvo pagrindinis liudytojas skandale, kuris kilo po Kai Simonsen savižudybės.

1896 m. liepos 22 d. Bekingemo rūmuose princas Karlas vedė pusseserę Modę Velsietę, jauniausią būsimo Anglijos karaliaus Eduardo VII ir Aleksandros Danės dukrą. Jų sūnus princas Aleksandras, vėliau pavadintas princu Olafu, gimė 1903 m. liepos 2 d.

Kai buvo panaikinta unija su Švedija, Norvegijos vyriausybės komitetas rinko kandidatus į laisvą Norvegijos sostą. Netrukus princas Karlas tapo pagrindiniu kandidatu, nes buvo kilęs iš nepriklausomos Norvegijos karalių. Jis turėjo sūnų (ir įpėdinį), o jo žmonos Modės ryšiai su britų karališkąja šeima buvo privalumas.

Demokratinių pažiūrų Karlas žinojo, kad Norvegijoje verda ginčai tarp monarchijos ir respublikos šalininkų ir pasiūlė surengti referendumą, kad būtų aiški tautos valia. Per referendumą 79 % pasisakė už monarchiją (259 563 balsai už ir 69 264 prieš^[1]), Stortingas (parlamentas) pasiūlė sostą princui Karlui ir išrinko jį karaliumi 1905 m. lapkričio 18 d. Tą patį vakarą su senelio sutikimu naujasis karalius pasivadino Hokonu, nes tokį vardą turėjo keli Norvegijos karaliai^[2]. Hokonas VII tapo Švedijos karaliaus Oskaro II, kuris atsisakė Norvegijos sosto pagal susitarimą spalį, įpėdiniu.

Naujoji karališkoji šeima su Danijos karališka jachta „Dannebrog“ išvyko į Norvegiją. Oskarborgo tvirtovėje jie įlipo į Norvegijos laivą „Heimdal“. Po trijų dienų kelionės jie atvyko į Oslą 1905 m. lapkričio 25 d. ankstyvą rytą. Po dviejų dienų Hokonas davė karaliaus priesaiką.

Karūnacija įvyko Nidaroso katedroje Trondheime 1906 m. birželio 22 d.

Karalius Hokonas buvo populiarus norvegų tarpe. Jis dažnai keliavo, aplankė daug vietų. Fritjofas Nansenas buvo šeimos draugas.

Karališkoji šeima susidomėjo slidinėjimu. Šis sportas laikomas norvegišku. Olofas vėliau tapo šuolių su slidėmis olimpiniu čempionu.

1927 m. karalius pasakė „Aš esu ir komunistų karalius“ (Norvegų kalba: „Jeg er også kommunistenes konge“)^[3] ir dalyvavo politiniuose procesuose, kai buvo išrinktas Darbo partijos pirmasis premjeras 1928 m.

Princas Olafas vedė pusseserę Martą 1929 m. kovo 21 d. Ji buvo Hokono sesers Ingeborgos dukra. Olafo vaikai: Ragnhilda (g. 1930 m.), Astrida (g. 1932 m.) ir Haroldas (g. 1937), kuris tapo karaliumi 1991 m.

Karalienė Modė mirė 1938 m. lapkričio 20 d.

Nacistinės Vokietijos laivynas ir oro pajėgos įsiveržė į Norvegiją 1940 m. balandžio 9 d. Vokiečių laivams pasipriešino Oskarborgo tvirtovė ginanti Oslą. Tvirtovės šūviai apgadino kreiserį „Lützow“ ir nuskandino „Blücher“. Žuvo daug nacių karių, Gestapo agentų ir administracijos pareigūnų, kurie turėjo okupuoti Oslą. Dėl vokiečių flotilės atsitraukimo ir Stortingo prezidento C. J. Hambro greitų veiksmų karališkoji šeima, kabinetas ir dauguma deputatų specialiu traukiniu išvyko iš sostinės.

Stortingas susirinko tą popietę Hamare, bet besiartinant vokiečiams persikėlė į Elverumą. Parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją (Elverumsfullmakten), kuri suteikė visišką teisę kabinetui apginti šalį, kol parlamentas vėl susirinks.

Rytojaus dieną Vokietijos ministras Kurtas Braueris pareikalavo susitikti su karaliumi Hokonu. Vokiečių diplomatas pareikalavo, kad norvegai nustotų priešintis ir perdavė Hitlerio reikalavimą, kad karalius paskirtų nacius remiantį Vidkunas Kvislingą, prieš kelias valandas pasiskelbusį premjeru Osle, būsimos marionetinės valstybės galva. Braueris norėjo, kad Hokonas pasektų savo brolio, Danijos karaliaus Kristijono X, kuris greitai pasidavė, pavyzdžiu ir grasino didelėmis bausmėmis Norvegijai, jei ji to nepadarys. Hokonas pareiškė, kad sprendimą gali priimti tik su vyriausybės patarimu. Nors Norvegijos konstitucija nominaliai suteikė teisę karaliui priimti tokius sprendimus, praktiškai viską spręsdavo vyriausybė karaliaus vardu.

Per emocingą susitikimą su vyriausybe Nybergsunde Hokonas pranešė apie nacių ultimatumą. Hokonas žinojo, kad negali priimti sprendimo, bet savo moraliniu autoritetu jis galėjo paveikti vyriausybę. Karalius pasakė kabinetui:

Aš esu labai paveiktas atsakomybės, kuri man atiteks, jei vokiečių reikalavimas bus atmestas. Atsakomybė už nelaimes, kurios užgrius žmones ir šalį yra tokia sunki, kad aš bijau jos imtis. Tai palikta vyriausybės sprendimui, bet mano pozicija aiški. Iš savo pusės aš negaliu priimti vokiečių reikalavimų. Tai būtų priešiška viskam, ką aš laikiau savo pareiga kaip Norvegijos karalius nuo tada, kai atvykau į šią šalį prieš beveik trisdešimt penkerius metus[4]

Hokonas pareiškė, kad negali patvirtinti jokios Kvislingo vyriausybės, nes žinojo, kad žmonės ir Stortingas juo nepasitiki. Tačiau kabinetui manant priešingai, jis atsistatydintų, kad netrukdytų vyriausybės sprendimui.

Bažnyčios ir švietimo ministras Nilsas Hjelmtveitas vėliau rašė: „Tai mums visiems padarė didelį įspūdį. Aiškiau nei bet kada mes galėjome už žodžių pamatyti žmogų: karalių, kuris nubrėžė sau ir savo užduočiai liniją, nuo kurios jis negali nukrypti. Per penkerius metus (vyriausybėje) išmokome gerbti ir branginti karalių ir dabar savo žodžiais jis mums pasirodė didis žmogus, teisingas ir valingas, vadas šiais niūriais mūsų šaliai laikais.“^[5]

Norvegijos vyriausybė vienbalsiai nusprendė patarti karaliui nepatvirtinti Kvislingo vyriausybės. Per kelias valandas jis pranešė sprendimą telefonu Braueriui. Tą naktį NRK (Norvegijos nacionalinis radijas ir televizija) pranešė tautai apie karaliaus sprendimą. Be to, vyriausybė pranešė, kad priešinsis vokiečiams kiek tik galės ir prašė norvegų pagalbos.

1940 m. balandžio 11 d. Liuftvafės bombonešis užpuolė Nybergsundą ir sunaikino mažą miestelį, bandydamas atsikratyti karaliaus ir vyriausybės. Karalius Hokonas ir jo ministrai pasislėpė snieguotuose miškuose ir kalnais nukeliavo į Moldę. Kai vokiečių aviacija išstūmė britų pajėgas iš apylinkių, karalius įlipo į „HMS Glasgow“ kreiserį ir pasitraukė 1000 km į šiaurę, Trumsę, kur gegužės 1 d. buvo įkurta laikinoji sostinė. Karalius ir princas Olafas slėpėsi miško trobelėje Molselvdaleno slėnyje Tromsės apygardoje, kol buvo evakuoti į Didžiąją Britaniją. Miško trobelėje juos gynė vietiniai šaulių sąjungos nariai.

Sąjungininkai išlaikė šiaurės Norvegiją iki gegužės pabaigos, bet pralaimint Mūšį dėl Prancūzijos tų pajėgų prireikė kitur ir jos buvo atitrauktos. Karališkoji šeima bei demoralizuota vyriausybė birželio 7 d. buvo Trumsės perkelta į Londoną. Čia buvo įkurta Norvegijos vyriausybė tremtyje. Vyriausybė įsikūrė Rotehaito rajone, o karalius – Vinkfylde netoli Vinzoro.

Tuo metu Hitleris Norvegijos reichkomisaru paskyrė Josefą Terboveną. Hitlerio įsakymu J. Terbovenas spaudė parlamentą pašalinti karalių, bet šis atsisakė remdamasis konstitucija. Vokiečiai pagrasino į koncentracijos stovyklas uždaryti visus karinei tarnybai tinkančius norvegus. Iškilus šiai grėsmei Osle esantys parlamentarai parašė karaliui, prašydami atsistatydinti birželio 27 d. Karalius Hokonas VII mandagiai atsisakė liepos 3 d., o liepos 8 d. tai pranešė BBC^[6]. Nepavykus dar vienam bandymui nuversti karalių rugsėjį, J. Terbovenas išleido dekretą, kad karališkoji šeima „atsisakė teisės sugrįžti“ ir panaikino demokratines politines partijas.

Per penkis Norvegijos okupacijos metus daug norvegų slapta dėvėjo drabužius ar papuošalus su karaliaus monograma, reikšdami jam palankumą, kaip danai jo brolio atžvilgiu. Karaliaus monogramos buvo dažomos ar kitaip keičiamos, parodant pasipriešinimą okupacijai^[7].

Po karo, 1945 m. birželio 7 d., praėjus lygiai penkeriems metams po išvykimo, karališkoji šeima grįžo kreiseriu „HMS Norfolk“.^[8].

1947 m. norvegų tauta padovanojo karaliui jachtą „Norge“. Dabar tai viena iš dviejų karališkų jachtų, kita priklauso Danijos karalienei Margaretai II.

Princesė Ragnhilda vedė Erlingą S. Lorenceną 1953 m. gegužės 15 d. Ji buvo pirmoji norvegų karališkosios šeimos atstovė, ištekėjusi už nekilmingojo. Hokonui VII gimė du proanūkiai Hokonas Lorencenas (g. 1954 m. rugpjūčio 23 d.) ir Ingeborga Lorencen (g. 1957 m. vasario 3 d.)

Princesė Marta mirė 1954 m. balandžio 5 d. nuo vėžio.

Karalius Hokonas paslydo vonioje 1955 m. savo namuose Osle. Tai įvyko mėnesį prieš jo 83-iąjį gimtadienį. Lūžo šlaunikaulis ir nors kitų komplikacijų nebuvo karalius atsidūrė invalido vežimėlyje. Anksčiau aktyvus karalius pergyveno dėl priverstinio neveiklumo ir pradėjo prarasti susidomėjimą įvykiais šalyje ir savo pareigomis. Dėl karaliaus nejudumo ir pašlijusios sveikatos 1957 m. vasarą Olafas atlikdavo pareigas karaliaus vardu.

Kai Hokonas VII mirė 1957 m. rugsėjį, Olafas tapo karaliumi. Jis buvo palaidotas 1957 m. spalio 1 d. baltame sarkofage karališkame mauzoliejuje Akershuso tvirtovėje.

Hokonas VII Gliuksburgai Gimė: 1872 m. rugpjūčio 3 d. Mirė: 1957 m. rugsėjo 21 d.
Karališkieji titulai
Anksčiau valdė Oskaras II	Norvegijos karalius 1905 m. lapkričio 18 d. - 1957 m. rugsėjo 21 d.	Vėliau valdė Olafas V

Ž • A • R Norvegijos monarchai Gražiaplaukio dinastija Danijos dinastijos Haraldas I Gražiaplaukis • Eirikas Kruvinasis Kirvis • Hakonas Gerasis • Haraldas II Pilkakailis • Haraldas I Mėlyndantis ir Hakonas Sigurdarsonas • Svenas I Šakiabarzdis • Olavas I • Olavas II • Knutas II Didysis • Magnusas Gerasis • Haraldas III • Magnusas II Haraldsonas • Olavas III • Hakonas Magnusonas • Magnusas III Basakojis • Olafas Magnusonas • Eisteinas I Magnusonas • Sigurdas I • Magnusas IV Aklasis • Haraldas IV • Sigurdas II • Ingė I Garbanius • Eisteinas II • Hakonas II • Magnusas V • Sverė Sigurdsonas • Hakonas III • Gutormas Sigurdsonas • Ingė II • Hakonas IV Senasis • Magnusas VI • Eirikas II Magnusas • Hakonas V Ilgakojis Folkungai Magnusas VII Eriksonas • Hokonas VI Magnusonas • Olafas IV Hokonsonas • Margarita I Kalmaro unija Erikas VII Pamarėnas • Kristupas III Bavarietis • Karolis VIII Bonde Oldenburgai (kartu ir Danijos karaliai) Kristijonas I • Hansas Danas • Kristijonas II • Frederikas I • Kristijonas III • Frederikas II • Kristijonas IV • Frederikas III • Kristijonas V • Frederikas IV • Kristijonas VI • Frederikas V • Kristijonas VII • Frederikas VI • Kristijonas VIII • Karolis II Bernadotai Karolis II • Karolis XIV Jonas • Oskaras I • Karolis IV • Oskaras II Šlezvig-Holštein- Sonderburg-Gliuksburg Hokonas VII • Olafas V • Haroldas V

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.