Arabizacija

Arabizacija (arab. تعريب) – reiškinys, nusakantis ne arabiškose šalyse plintančią ir tampančią oficialia arabų kalbą ir jų kultūrą.^[1]

Arabizacija labiausiai paveikė VII amžiuje. Arabų musulmonai pradėjo platinti arabų kalbą, kultūrą ir skatino atsisakyti krikščionybės ir judaizmo.

Po islamo atsiradimo arabų gentis susijungė ir užplūdo Bizantijos Siriją, Sasanidų Asiriją ir Mesopotamiją. Po kelerių metų svarbiausi kaimai tapo miestais dėl tokio gyventojų antplūdžio. Vietiniai aramėjai buvo arabizuoti, nors ligi šiol yra išlikusiu neo – aramėjų kalbomis šnekančių mažumų.

Iki romėnų ir vandalų invazijos į Šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį regione nebuvo jokios kitos semitų kultūros šalių įtakos, tik Finikijos. Jie dominavo apie 8 amžius. Regiono viduje klajojantys berberai (giminingi arabams) pradėjo invaziją Ispanijoje. Per šį laikotarpį arabų gentys išplito Finikijos įkurtuose miestuose, o berberai tapo dominuojanti tauta regione iki XI amžiaus.

Arabų gentis pradėjo kurti gyvenvietes pietų Egipte. Pamažu arabizacija prasidėjo Makurijos karalystėje (dabartinis Sudanas). Iki 1300 m. Sudanas buvo arabizuotas Jali ir Juhainos arabų gentimis.

1644 m. -1674 m. laikotarpiu vyko Mauritanijos arabizacija. Klajojančios arabų gentys iš jau arabizuoto Tuniso patraukė į Sanhadžį (dabartine Vakarų Sacharą ir Mauritaniją). Jie kovojo kelis dešimtmečius su Lemtunais, kurie kaltino himiaritų protėvius padedant sangandžių berberams ir arabizuojantiems Mauritaniją.

Alžyre ir Maroke įsivyravo konfliktas tarp etninių berberų mažumų genčių ir centrinės arabų vyriausybės, siekiančios visiškai arabizuoti mažumų kultūrą ir kalbą. Dėl kultūrinių konfliktų pradėti mitingai ir riaušės. Šiaurės Afrikos šalių vyriausybės pradėtos skatinti sparčiau arabizuoti savo valdas. Dėl vykdomos arabizacijos Europos piliečiai gyvenantys Maroke negali laisvai parinkti vardo savo vaikui. Uždrausti kai kurie berberiški pavadinimai.

• Arabai
• Islamizacija