Tolimieji Rytai

Tolimieji Rytai – sąvoka, kuria apibūdinama rytinė Azijos žemyno dalis. Tolimiesiems Rytams priskiriamų kraštų skaičius skiriasi – prie jų paprastai priskiriama Rytų Azija (Kinija, Japonija, Korėja ir kt.), Rusijos Tolimieji Rytai, kartais dar ir Filipinai^[1], Mongolija ar visa Pietryčių Azija. Čia susitelkę virš 1,6 mlrd. pasaulio gyventojų (didžiausi miestai – Tokijas, Šanchajus, Pekinas, Seulas).

Rytinė regiono dalis, esanti šalia Ramiojo vandenyno, žema ir lygi (Didžioji Kinijos lyguma ir kt.), būdingos derlingos, tankiai apgyvendintos sritys su vyraujančiu musoniniu klimatu. Einant į vakarus ir šiaurę kraštovaizdis darosi atšiauresnis: vakaruose plyti dykumos (Gobis, Alašanis, Taklamakanas), kyla Himalajų kalnai, Tibeto plokščiakalnis, o šiaurėje pereinama į taigos, tundros sritis, subarktinės srities kalnynus (Kolymos kalnynas, Čerskio kalnagūbris, Čiukčių kalnynas). Rytiniame pakraštyje gausu veikiančių ugnikalnių (Kamčiatkos pusiasalyje, Japonijoje, Filipinuose, Indonezijoje). Didžiausios upės: Jangdzė, Huanghė, Amūras, iš dalies Lena, Mekongas. Gausu naudingųjų iškasenų (ypač akmens anglių, naftos, geležies rūdos).

Tolimųjų Rytų sąvoka atsirado europiečiams žvelgiant į Aziją (maždaug nuo XIII a.) – arčiausiai esanti dalis pavadinta Artimaisiais Rytais, tolesnė – Viduriniais Rytais, o tolimiausia nuo Europos – Tolimaisiais Rytais.

Po II pasaulinio karo mąžtant europocentrizmui, Tolimųjų Rytų sąvoka palaipsniui imta vartoti vis rečiau. Dabar centrinė šio regiono dalis vadinama Rytų Azija, o visa prie Ramiojo vandenyno esanti Azijos dalis geopolitiškai įtraukiama į Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną.

Tolimieji Rytai – vienas seniausių žmonijos civilizacinių židinių. 10–6 tūkstantmetyje pr. m. e. įvairiose Tolimųjų Rytų vietose prasidėjo neolito revoliucija. 3–2 tūkstantmetyje pr. m. e. daugelyje regionų pradėjo kurtis įtvirtinti miestai, ėmė ryškėti socialinė diferenciacija. 2 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje dab. Kinijos teritorijoje, Huanghės upės slėnyje, pradėjo kurtis pirmosios valstybės.

Kinija tapo svarbiausiu kultūriniu–civilizaciniu Tolimųjų Rytų židiniu (žr. sinosfera). Veikiant jos kultūrai klostėsi japonų, korėjiečių, Pietryčių Azijos kultūros. III–XI a. iš Indijos per Kiniją (Pietryčių Azijoje – tiesiogiai) beveik po visą regioną paplito budizmas. Pietryčių Azijoje didėjo Indijos įtaka, o XIII–XIV a. didelę dalį regiono apėmė Mongolijos imperija.

Nuo XVI a. Tolimuosiuose Rytuose pradėjo steigtis Europos valstybių kolonijos: portugalų – Makao, Molukuose, Malakoje, bandė steigtis Japonijoje; ispanų – Filipinuose, olandų – Javoje, vėliau visoje Indonezijoje. Nuo XVII a. šiaurinę Tolimųjų Rytų dalį pradėjo kolonizuoti Rusija, o Pietryčių Azijon skverbėsi prancūzai. XIX a. Didžioji Britanija iš Olandijos atėmė Malaką, užėmė Singapūrą, Birmą, Malakos pusiasalį, Kalimantano salos šiaurinę dalį (Britų imperija). XIX a. 2 pusėje Prancūzija įsitvirtino Vietname, Kambodžoje, Laose (Prancūzijos kolonijinė imperija). 1896 m. Didžioji Britanija ir Prancūzija įtakos sferomis pasidalijo Siamą. Rytų Azijos šalys laikėsi izoliacinės politikos, bet Vakarų šalys ją nutraukė – britai per Opijaus karus įgijo Honkongą, iki XX a. pr. Kinija buvo padalyta į užsienio valstybių įtakos sferas ir tapo pusiau kolonija. Po 1904–1905 m. karo Japonija iš Rusijos gavo pietų Sachaliną, įsitvirtino Korėjoje.

Po I pasaulinio karo Tolimuosiuose Rytuose ėmė viešpatauti Japonija – ji palaipsniui užėmė šiaurinę Kiniją, Pietryčių Aziją, bet pralaimėjusi II pasaulinį karą visų užimtų žemių neteko. Po karo daugelis Tolimųjų Rytų didžiųjų tautų pasiekė nepriklausomybę, tačiau regionas tapo vienu svarbiausių Šaltojo karo židinių (Kinijos revoliucija, Vietnamo karas, Korėjos karas, komunistinių santvarkų iškilimas Mongolijoje, Laose, Kambodžoje).^[2] XX a. antrojoje pusėje daugelis Tolimųjų Rytų valstybių padarė didelį ūkinės plėtros šuolį ir metė iššūkį Vakarų ekonomikai.