Verona

Apie JAV miestą žr. Verona (JAV).

Verona it. Verona
Verona 45°26′00″ š. pl. 10°59′00″ r. ilg. / 45.43333°š. pl. 10.98333°r. ilg. / 45.43333; 10.98333 (Verona)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Italija
Regionas	Venetas
Provincija	Veronos provincija
Meras	Flavio Tosi
Gyventojų (2007)	260 600
Plotas	206,63 km²
Tankumas (2007)	1 261 žm./km²
Vikiteka	Verona
Kirčiavimas	Veronà

Verona – miestas šiaurės Italijoje, Alpių papėdėje, Veneto srityje; provincijos centras. Miestas žavi turistus savo senamiesčiu – siauromis gatvelėmis, viduramžiais susiformavusiomis aikštėmis, puoštomis kolonomis ir fontanais. Miesto Bra aikštėje yra 30 m. e. m. pastatytas amfiteatras – Veronos arena. Miestas išsidėstęs prie Gardos ežero.

Verona minima nuo 300 m. prieš Kristų. I a. pr. m. e. Verona buvo vartai į Adrijos jūrą, 89 m. pr. Kr. miestas tapo Romos kolonija ir vėliau išaugo į vieną iš svarbiausių Šiaurės Italijos miestų. 403 m. vestgotai Veronoje nugalėjo romėnų pajėgas. 489 m. ostgotų karalius Teodorikas nugalėjo Odoakro vadovaujamus germanus. Valdant langobardams (568–774 m.) Verona buvo kunigaikštystės centras. IX–XI a. priklausė frankams, vengrams, bavarams. Nuo XII a. tapo miestu-komuna, vėliau įėjusi į Lombardijos lygą. 1387 m. miestas prisijungė prie Milano, 1405 m. – prie Venecijos, kuri pagal Kampoformijaus taiką 1797 m. atiteko Austrijai.

XIII a. miestas išaugo kaip galinga savivalda, kurioje dominavo Skalidžerių (Scaligeri) šeima. Jų valdymo laikotarpiu Verona klestėjo tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai. Tai buvo garsių menininkų ir poetų laikotarpis, o miestas tapo vienu iš Italijos renesanso lopšių.

XIX a. viduryje Verona tapo svarbia Austrijos imperijos tvirtove, tačiau 1866 m. po Trečiojo Italijos nepriklausomybės karo miestas buvo prijungtas prie Italijos karalystės.

Antrojo pasaulinio karo metu Verona buvo svarbi vokiečių ir italų fašistų karinė bazė, todėl patyrė nemažai bombardavimų. Po karo miestas greitai atsigavo ir tapo vienu iš svarbiausių Šiaurės Italijos ekonominių bei kultūrinių centrų.

Šiandien Verona yra UNESCO pasaulio paveldo objektas, garsėjantis savo istoriniu palikimu, kultūriniais renginiais ir unikaliu architektūriniu paveldu. Miestas pritraukia milijonus turistų iš viso pasaulio, norinčių pamatyti senovinius paminklus, viduramžių pilis ir garsųjį Džuljetos balkoną.

Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.sur.	1881 m.sur.	1901 m.sur.	1911 m.sur.	1921 m.sur.	1931 m.sur.
86 443	89 784	99 579	116 518	131 711	145 863
1936 m.sur.	1951 m.sur.	1961 m.sur.	1971 m.sur.	1981 m.sur.	1991 m.sur.
153 555	178 382	220 972	266 205	265 932	255 824
2001 m.sur.	2011 m.sur.	2021 m.sur.	-	-	-
253 208	252 520	255 985	-	-	-
Demografinės raidos histograma

1974 m. mieste vyko Europos sunkiosios atletikos čempionatas. 1999 m. ir 2004 m. miestas buvo įtrauktas į pasaulio plento dviračių čempionato programą. 2024 m. mieste vyko Europos BMX čempionatas.

2026 m. Veronos arenoje vyks 2026 m. žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonija.^[1]

1990 m. mieste vyko XIV pasaulio futbolo čempionatas.

Stipriausi miesto futbolo klubai:

• Hellas Verona FC (1903–)
• AC ChievoVerona (1929–)
• Stadio Marc'Antonio Bentegodi, stadionas.

Verona yra svarbus transporto mazgas šiaurės Italijoje, Veneto regione. Miesto infrastruktūra apima viešąjį transportą, geležinkelius ir tarptautinį oro uostą.

Viešąjį transportą Veronoje nuo 2007 m. valdo provincijos viešojo transporto bendrovė Azienda Trasporti Verona (ATV). Nuo 1884 m. iki 1951 m. mieste veikė tramvajų tinklas, tačiau vėliau jį pakeitė troleibusai, o 1975 m. – autobusai. Šiuo metu vykdomas naujo troleibusų tinklo statybos projektas, kurio atidarymas numatomas 2026 m.

Veronoje veikia Veronos funikulierius, atidarytas 2017 m. Jis jungia Ponte Pietra tiltą su Romėnų teatro muziejumi ir San Pietro pilimi.

Verona yra svarbus geležinkelių mazgas, kur susikerta šiaurės–pietų trasa nuo Brenerio perėjos iki Romos ir rytų–vakarų trasa tarp Milano ir Venecijos. Dėl šios strateginės padėties miestas turi tiesioginį geležinkelio susisiekimą su įvairiomis Europinėmis vežėmis.

Be regioninių ir vietinių traukinių, Verona siūlo tiesioginius tarptautinius reisus į Ciurichą, Insbruką ir Miuncheną. ÖBB Nightjet teikia naktinių traukinių paslaugas per Veroną.

Pagrindinė miesto geležinkelio stotis yra Verona Porta Nuova, esanti į pietus nuo miesto centro. Ji yra devinta pagal užimtumą Italijoje, aptarnaujanti apie 68 tūkst. keleivių per dieną arba 25 mln. keleivių per metus. Taip pat yra mažesnė Porta Vescovo stotis, kuri anksčiau buvo pagrindinė Veronos stotis, bet dabar naudojama tik traukiniams tarp Venecijos ir Porta Nuova.

Veronos oro uostas yra įsikūręs 10 km į pietvakarius nuo miesto ir aptarnauja apie 3 mln. keleivių per metus. Jis sujungtas su Porta Nuova geležinkelio stotimi ir dažnais autobusų reisais, kurie keliauja nuo autobusų stoties kas 20 minučių.

Veronos oro uostas siūlo tiesioginius skrydžius į įvairius Europos miestus, įskaitant Romą, Miuncheną, Berlyną, Maskvą, Frankfurtą, Londoną, Dubliną, Bimringamą, Tiraną, Mančesterį ir Palermą.

• 
  Veronos šv. Zenono bazilika
• 
  Veronos katedra
• 
  Džuljetos namas
• 
  Romėnų laikų vartų fargmentas

• Oficiali svetainė

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Italijoje Pjemontas ir Ligūrija Porto Venerė, Činkve Terė ir salos (Palmarija, Tinas ir Tinetas) (1997) · Karališkosios Savojos dinastijos rezidencijos (1997) · Pjemonto ir Lombardijos Sakri Monti (2003) · Genuja: Le Strade Nuove ir Roli rūmų sistema (2006) · Pjemonto vynuogynų kraštovaizdis: Langė-Roeroas ir Montferatas (2014) Lombardija Valkamonikos uolų piešiniai (1979) · Santa Marija dele Gracijės bažnyčia ir dominikonų konventas su Da Vinčio „Paskutine Vakariene“ (1980) · Krespi d'Ada (1995) · San Džordžijo kalnas (2003, kartu su Šveicarija) · Retijos geležinkelis Albulos ir Berninos kraštovaizdžiuose (2008, kartu su Šveicarija) · Mantuja ir Sabjoneta (2008) · Langobardų vietovės Italijoje 568–774 m. Jų galios vietovės (2011) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Bergamas) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) Šiaurės Rytų Italija Venecija ir jos lagūna (1987) · Vičencos miestas ir Paladijo Veneto vilos (1994) · Padujos botanikos sodas (1997) · Akvilėjos archeologinė vietovė ir bazilika (1998) · Veronos miestas (2000) · Dolomitinės Alpės (2009) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Pesčiera del Garda ir Palmanova) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) · Proseko kalvos: Koneljanas ir Valdobjadenė (2019) · Padujos XIV a. freskos (2021) · Šiaurės Apeninų karstai ir urvai (2023) Emilija-Romanija ir Toskana Florencijos istorinis centras (1982) · Piazza del Duomo Pizoje (1987) · San Džiminjano istorinis centras (1990) · Renesanso miestas Ferara ir Po delta (1995) · Sienos istorinis centras (1995) · Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai (1996) · Pjencos miesto istorinis centras (1996) · Katedra, varpinė ir didžioji aikštė Modenoje (1997) · Val d'Orča (2004) · Toskanos Medičių vilos ir sodai (2013) · Didieji Europos SPA miestai (Montecatini Terme) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Bolonijos portikai) (2021) Lacijus, Umbrija ir Markė Romos istorinis centras, Šventojo Sosto valdos ir San Paolo Fuori le Mura (1980, kartu su Vatikanas) · Pobleto vienuolynas (1991) · Urbino istorinis centras (1998) · Adriano vila Tivolyje (1999) · Asyžius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika ir kitos pranciškonų vietovės (2000) · Vila d'Estė Tivolyje (2001) · Červeterės ir Tarkvinijos etruskų nekropoliai (2004) Pietų Italija Materos urvai ir urvų bažnyčios (1993) · Neapolio istorinis centras (1995) · Kastel del Montė (1996) · Alberobelo truliai (1996) · XVIII a. Kazertos karališkieji rūmai su parku, Vanvitelio akvedukas ir San Leučijo kompleksas (1997) · Pompėjos, Herkulaniumo ir Tore Anunciatos archeologinės sritys (1997) · Amalfio krantas (1997) · Čilento ir Valo di Diano nacionalinis parkas su Pesto ir Velijos archeologinėmis vietomis bei Čertosa di Padula (1998) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Via Appia. Regina Viarum (2024) Sicilija ir Sardinija Su Nuraksi di Baruminis (1997) · Agridžento archeologinė vietovė (1997) · Kazalės romėnų vila (1997) · Lipario salos (2000) · Val di Noto vėlyvojo baroko miestai (2002) · Sirakūzai ir uolingasis Pantalikos nekropolis (2005) · Etna (2013) · Arabų-normandų Palermas ir Čefalu bei Monrealės katedros (2015) Nematerialaus paveldo objektai