Taitis

Taitis^[1] (dar Tahitis, pranc. Tahiti) – sala pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje Draugijos salų archipelage.^[2] Tai didžiausia Prancūzijos Polinezijos sala, politinis, ūkinis ir kultūrinis jos centras. Plotas 1048 km². Ilgis 45 km.

Saloje gyvena 169,7 tūkst. gyventojų (2002 m.), dauguma vietiniai polineziečiai (apie 70 proc.), taip pat kinai (atvežti darbams medvilnės plantacijose, dabar – vieni turtingiausių salos gyventojų), prancūzai. Gyventojai turi Prancūzijos pilietybę. Taityje gyvena apie 65% visų Prancūzų Polinezijos gyventojų. Gyventojų tankumas – 161,9 žm./km². Didžiausias miestas Papeetė yra šiaurės vakarinėje salos dalyje. Taitiečių kalba – viena iš valstybinių Prancūzijos Polinezijos kalbų. Populiariausios religijos – protestantizmas ir katalikybė, taip pat yra ir mažesnių religinių bendruomenių, pvz., Jehovos liudininkai.

Tradiciniai salos gyventojų verslai yra žvejyba, perlų rinkimas, taip pat žemės ūkis (kokoso palmių, bananų, citrusinių, ananasų, vanilės, cukrašvendrių, kavos ir kitų kultūrų auginimas), žemės ūkio produktų apdirbimas. Didelę reikšmę ekonomikai turi Prancūzijos subsidijos. Reikšmę įgauna turizmas. Saloje veikia Faa’a tarptautinis oro uostas (atidarytas 1961 m.).

Taitis yra didžiausias Draugijos archipelago sala. Sala vulkaninės kilmės, sudaryta iš dviejų ugnikalnių, kuriuos jungia siaura Taravao sąsmauka (plotis 2 km). Vakarinė salos dalis vadinama Tahiti-Nui („Didysis Taitis“). Jos aukščiausia vieta – Orohenos k. (2241 m). Rytinė dalis vadinama Taiti-Ičiu („Mažasis Taitis“). Aukštis iki 1332 m (Roonui k.). Taiti Nui dalyje gyvena daugiau gyventojų, labiau išvystyta ekonomika ir infrastruktūra. Taiti Itis labiau izoliuotas, pietinę pakrantę galima pasiekti tik pėsčiomis arba laivu. Taitį supa koralų rifai. Būdingi drėgnieji tropiniai miškai. Klimatas šiltas ir drėgnas. Drėgnasis sezonas tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio. Šiuo laikotarpiu nereti uraganai.

Netoli Papeetės yra tarptautinis Faa'a oro uostas.

Polineziečiai Taitį apgyvendino 300–800 m.e.m. (pasak kai kurių šaltinių – anksčiau). Jie vertėsi žvejyba ir tropine žembirbyste. 1606 m. Taičio sala buvo apstebėta iš ispanų laivo, tačiau jie nesistengė salos kolonizuoti ar užsiimti prekyba su vietiniais. Pirmieji saloje apsilankę europiečiai buvo 1767 m. birželio 18 d. saloje išsilaipinusi britų ekspedicija, vadovaujama kapitono Samuel Wallis. Po metų Tahitį pasiekė prancūzų jūrininkas Louis-Antoine de Bougainville. Jis salą aprašė kaip rojų, o jos gyventojus kaip „tauriu laukinius“ pagal tuomet populiarų stereotipą, kad laukiniai gyveną paprastą, civilizcijos nesugadintą ir laimingą gyvenimą. 1774 m. saloje pasirodė ir garsusis keliautojas Džeimsas Kukas. Euopiečių laivai salas ėmė lankyti vis dažniau. Atvykėliai išplatino tymus, raupus, sifilį, atvežė alkoholį. Dėl to salos gyventojų skaičius katastrofiškai sumažėjo. Dž. Kuko vertinimu saloje gyveno 200 000 gyventojų, tačiau tai laikoma perdėtai dideliu skaičiu ir manoma, kad salose iki europiečių pasirodymo buvo apie 122 tūkst. gyventojų. 1797 m. pro keleto epidemijų gyventojų sumažėjo iki 16 tūkst., vėliau liko tik 6 tūkst. Dėl salos kilo konfliktas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Taitiečiai taip pat priešinosi kolonizacijai.

Pirmieji europiečiai paliudijo saloje buvusį Oro – vaisingumo ir karo dievo – kultą. Jo garbei buvo rengiami pasirodymai su šokiais ir skandavimais. XIX a. Oro kultas misionierių buvo uždraustas įvedant krikščionybę.^[3]

XIX a. penktajame dešimtmetyje Prancūzijos admirolas Abel Aubert Dupetit-Thouars paskelbė Taitį Prancūzijos protektoratu.^[4] 1880 m. paskutinis Taičio karalius Pomare V atsisakė savo teisių Prancūzijos naudai. 1891 m. čia apsigyveno prancūzų dailininkas Polis Gogenas. 1946–2004 m. – Prancūzijos užjūrio teritorija.

Vikiteka: Taitis – vaizdinė ir garsinė medžiaga