Sumatra

Sumatra (rečiau vadinama Sumatara ir Sumatera) – šeštoji pagal dydį pasaulio sala (apie 470 000 km²), Sundos salyno dalis, priklauso Indonezijai.

Sumatra yra suskirstyta į 10 provincijų :

Banka-Belitungas Benkulu Džambis Lampungas Ačehas

Riau Riau salos Vakarų Sumatra Pietų Sumatra Šiaurės Sumatra

Maždaug prieš 5000 metų Kinijos žemyninės dalies gyventojai migravo į rytus ir apsigyveno Taivane. Maždaug 2000 m. pr. m. e. prasidėjo austraneziečių migracija iš Taivano į Filipinus. Dar viena migracijos banga iš Filipinų pasiekė Timorą ir Sulavesį, o iš čia ir kitas Indonezijos salyno salas, įskaitant Sumatrą.

Senasis salos pavadinimas – Swarna Dwipa (sanskr. k. – „Aukso Sala“ arba „Aukso Krantas“). Indų epe Ramajana parašytame tarp III a.pr.m.e ir III m. e. a. minima Suvarnadvipa, „aukso sala“, greičiausiai buvo Sumatra, nes vakarinėje jos dalyje buvo išgaunamas auksas. Moderniosios geografijos pradininkas Ptolemėjas (90-168 m.) mini Aukso pusiasalį, kuriuo vadintas Malajos pusiasalis arba Sumatra. Nuo seno vyko prekybiniai mainai su Indija, Kinija, Indokinijos kraštais.

Pati sala geografiškai, etniškai ir kultūriškai gali būti padalinta į atskiras zonas.

Didžiausia jų – derlinga rytinė Sumatra (Palembango, Džiambi, Riau provincijos), vagojama didelių upių. Ji, drauge su Malakos pusiasaliu ir smulkiomis salomis tarp jų (Riau salų provincija), yra apgyvendintos malajų. Apie VII a. juos suvienijo hinduistinė Šrivadžajos karalystė, susikūrusi II-V a. aplink Palembango miestą. Šrividžaja pasak arabų ir kinų šaltinių kontroliavo Malakos sąsiaurį svarbų tarptautinės prekybos kelią. Jos įtaka susilpnėjo tik apie XI a., įsiveržus Indijos Čola armijai, o XIII a. sala pateko į Madžapahito imperijos (kilusios iš Javos) įtakos sferą. Vėliau malajų sritis kontroliavo Melakos, Džiohoro sultonatai.

Kitas regionas yra šiaurinė Sumatra (Ačeho provincija), ypač jos pakrantės, apgyvendintos ačehų. Čia kūrėsi patys pirmieji prekybiniai Malajų salyno miestai, čia pirmiausia ateidavo visos naujovės: ačehų Samudra karalystė į islamą atsivertė jau XII a. XVII a Ačeho sultonatas įgijo hegemoniją didelėje dalyje salyno.

Kalnuotos vakarinės Sumatros vidurinė dalis (Vakarų Sumatros provincija) II tūkstantmetyje buvo kontroliuojamos minangkabau tautos, kuri sukūrė savo valstybę ir puoselėjo savitas tradicijas.

Į šiaurę nuo minangkabau, kalnuotuose regionuose (Šiaurės Sumatros provincija) gyvena batakai, o į pietus (Pietinės Sumatros ir Benkulu provincijos) – redžiangai ir lompongai. Pastarieji ilgą laiką buvo Javos sundų valstybės įtakoje ir tiekė jai pipirus bei kitas paklausias prekes.

1511 m. portugalų laivynas, vadovaujamas vice – karaliaus Afonso de Albuquerque, išplaukęs iš Goa (Indijoje) užėmė Malaką, tuo metu stambų Pietryčių Azijos uostą. Sultonas Mahmudas pabėgo į Bintano salą, vėliau įkūrė naują sostinę Džiohore, pietinėje Malajos pusiasalio dalyje.

XIX a. pradžioje sustiprėjo islamiškasis atsinaujinimo judėjimas. 1815 m. šiam judėjimui besipriešinusi karališkoji Tanah Datar šeima buvo išžudyta. Minangkabau kilmingieji paprašė olandų pagalbos. Taip į olandų rankas pateko pietinė salos dalis.

1871 m. Nyderlandai su Anglija pasirašė Sumatros sutartį. Pagal ją olandai atidavė anglams savo valdas vakarų Afrikoje, o už tai gavo anglų sutikimą elgtis savo nuožiūra su Ačehu. 1873 m. amerikiečių konsulas Singapūre susitiko su Ačeho emisaru aptarti galimą šių šalių sutartį. Nyderlandai nusprendė užimti Ačehą, kas pavyko po ilgos kovos. 1941 m. gruodžio 28 d. į Sumatrą įsiveržė Japonijos armija, okupacija tęsėsi iki 1945 m.

Nuo 1945 m. – Indonezijos dalis. 2004 m. per Kalėdas salą nusiaubė cunamis, 2005 m. – žemės drebėjimas.

Sala yra vulkaninės kilmės, priklauso Didžiosioms Sundos saloms (kartu su Borneo, Sulavesiu ir Java). Pusiaujas eina salos viduriu. Vakarinį salos krantą skalauja Indijos vandenynas, šiaurrytinį – Malakos sąsiauris, skiriantis nuo Azijos, į pietus nuo salos yra Javos sala (salas skiria Sundos sąsiauris), rytuose – Borneo (salas skiria Karimatos sąsiauris).

Išilgai salos, vakarinėje dalyje, eina ilgas Barisano (Pan Barisan) kalnagūbris (aukščiausia viršūnė – Kerinčis, 3805 m), rytinėje dalyje plyti drėgnos, pelkėtos lygumos (vienas svarbiausių ir derlingiausių agrokultūrinių Indonezijos rajonų). Pagrindinės kultūros: kaučiukas, arbata, kava, pipirai, kopra. Saloje vyrauja drėgnas tropikų klimatas, miškai užima du trečdalius teritorijos. Yra aukso, sidabro ir anglies.

Saloje gyvena apie 50 mln. gyventojų 2014 m (tankumas – 106 žm./km²): tankiausiai gyvenama šiauriniuose ir vakariniuose regionuose (centrai Medanas ir Padangas). Gyventojai – malajų kilmės, kalba 52 vietinėmis kalbomis, tačiau gentys etniškai panašios. Miestuose gyvena nemažai kinų.

Vyraujanti religija – islamas (81 %), yra krikščionių (protestantai ir katalikai; 12 %), hinduistų (4 %), budistų.

Gyventojai kalba malajų-polineziečių kalbomis. Viena šios grupės šaka vadinama „Sumatros kalbomis“ ir apima šias kalbas:

• Batakų
• Engano
• Mentavajų
• Niaso
• Simeuluė

Šiomis kalbomis kalbama vakarinėje Šiaurės Sumatros provincijos dalyje ir salose palei vakarinę Sumatros pakrantę.

Kitos Sumatros kalbos taip pat priklauso malajų–polineziečių kalboms, tačiau kitoms grupėms:

• Gajų kalba kalbama Ačeho provincijos pietinėje dalyje, nepriklauso jokiai grupei.
• Lampungo kalba kalbama Lampungo provincijoje
• malajų kalba ir jos variantai (ačehų)

Nr.	Miestas	Provincija	Gyv. skaičius	Miesto gimtadienis	Plotas (km²)
1	Medanas	Šiaurės Sumatra	2 097 610	1590 m. liepos 1 d.	265,10
2	Palembangas	Pietų Sumatra	1 455 284	683 m. birželio 17 d.	374,03
3	Pekanbaru	Riau	903 902	1784 m. birželio 23 d.	63,23
4	Bandar Lampungas	Lampungas	881 801		19,30
5	Padangas	Vakarų Sumatra	833 562	rugpjūčio 7 d.	694,96
6	Džambis	Džambis	531 857	1946 m. gegužės 17 d.	103,54
7	Bengkulu	Bengkulu	308 544		144,62
8	Bindžajus	Šiaurės Sumatra	246 154		90,33
9	Pematang Siantaras	Šiaurės Sumatra	234 698	1871 m. balandžio 24 d.	60,52
10	Dumajus	Riau	229 881	1999 m. balandžio 20 d.	172,74
11	Banda Ačehas	Ačehas	223 446	1205 m. balandžio 22 d.	61,36
12	Lubuklingau	Pietų Sumatra	201 308	2001 m. rugpjūčio 17 d.	419,80

Saloje kaip endeminė rūšis savaime auga Arnoldinė raflezija (Rafflesia arnoldii) – jos žiedas laikomas vienas didžiausių tarp kitų žydinčių augalų rūšių.

2008 m. spalio mėnesyje Indonezijos valdžia paskelbė planą išsaugoti išlikusius Sumatros miškus^[1].

Sumatroje gyvena dvi iš tryjų orangutanų rūšių – Sumatrinis orangutanas, Tapanulio orangutanas. Sumatroje taip pat gyvena Sumatrinis tigras – mažiausias tigrų porūšis. 2007 m. duomenimis, 51,944 km² teritorijoje suskaičiuoti 441–679 Sumatriniai tigrai, bet pagal naujausius tyrinėjimus, įskaitant kitas vietoves tinkamas šiems tigrams gyventi, kaip manoma jų realus skaičius galbūt yra didesnis^[2]. Taip pat čia gyvena Sumatriniai raganosiai, Sumatriniai drambliai.

• Salos šiaurėje yra Ačeho ypatingas regionas (Nanggroe Aceh Darussalam) – speciali teritorija, siekianti nepriklausomybės.

• Borneo
• Java
• Sulavesis

• britannica.com / Sumatra | angliškai

Vikiteka: Sumatra – vaizdinė ir garsinė medžiaga