Platono akademija

Platono akademija – filosofijos mokykla, kurią įkūrė Platonas 387 m. pr. m. e. netoli Atėnų, mitinio herojaus Akademo sode, dėl to pavadinta akademija. Jai Platonas vadovavo apie 40 metų.

Platono akademijoje filosofijos dėstymas derintas su matematikos, astronomijos, mechanikos tyrimais, visai šiai veiklai teikiant etinę (tarnavimo gėriui) prasmę.

Kaip formalus Platono filosofijos centras, Platono akademija gyvavo beveik 800 m., tačiau jos filosofiniai pamatai ne kartą keitėsi. Vadinamoji Senoji akademija (iki 270 m. pr. m. e.; Speusipas, Ksenokratas) plėtojo Platono teoriją, joje išryškindama ir susiprindama pitagorizmo elementus. Vidurinė akademija (III a. pr. m. e.; Arkesilajas) pasuko į skepticizmą. Jo tradiciją tęsė ir Naujosios akademijos (II–I a. pr. m. e.) kūrėjas, stoicizmo priešininkas Karneadas.

Skepticizmą pakeitė eklektizmas, kuris reiškėsi mėginimais suderinti Platono filosofiją su stoikų, pitagorininkų, peripatetikų ir kitomis teorijomis.

Neoplatonizmas (Plutarchas) akademijoje įsigalėjo IV a.

529 m., kaip pagonybės ramstį, imperatorius Justinianas Platono akademiją uždarė.^[1]