Pilkapis

Pilkapis, pilkapiai, „(su)piltas kapas“ – senovės baltų ir kitų pasaulio tautų laidojimo vieta.

Gali būti atskiras pilkapis, keletas pilkapių arba ištisas jų kompleksas.

Pilkapiai yra archeologijos paminklai, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos. Tam tikra teritorija gali būti paskelbiama archeologiniu draustiniu, ribojamos veiklos bei lankymosi režimas.

Akmens amžiaus kapų Lietuvoje randama mažai, nes žmonės buvo laidojami po vieną ten, kur klajojanti šeima žmogaus mirties metu buvo apsistojusi ar ilgiau gyveno. Todėl tokie kapai dažniausiai atrandami netyčia.

Lietuvoje neaptiktas nė vienas paleolito kapas. Iš mezolito tik porą yra atkasęs archeologas Adomas Butrimas netoli Janapolės. Yra žinomi keli ankstyvojo neolito (Kretuono gyvenvetėje atkasė Algirdas Girininkas).

Mirusieji imti guldyti palenktais keliais, su plaštakom, sudėtom po skruostu (kaip miegant) - tai rodo, kad su virveline kultūra į Lietuvos teritoriją atkeliavo ir nauji laidojimo papročiai. Vėliau mirusieji netgi imti laidoti tik pariestais, net prie smakro priglaustais keliais.

Vėlyvojo neolito kapų rasta Kuršių nerijoje, Kauno priemiesčiuose. Į kapus dėtos įkapės - akmeniniai kirvukai, žvėrių dantų kibučiai ar gintaro papuošalai.

Pradėjus verstis žemės ūkiu, mirusieji imti laidoti pilkapiuose. Vidurio Europoje pilkapiuose laidojo jau Virvelinės keramikos kultūros žmonės, todėl ši kultūra kartais vadinama ir Pilkapių (Kurganų) kultūra. Baltijos kraštų rytuose paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose pasiekė tik Žalvario amžiuje.

II tūkst. pr. m. e. pavienės praturtėjusios giminės pilkapius su griautiniais kapais ėmė statytis Lietuvos, Karaliaučiaus pakrantėse. Manoma, kad šeimos praturtėjo iš prekybos gintaru.

Tokių, iki 30 m skersmens, 3-4 m aukščio pilkapių rasta Kretingoje, Kretingalėje (tyrinėjo archeologai Pranas Kulikauskas, A. Merkevičius), Egliškėse (Elena Grigalavičienė). Jie supilti iš smėlio, molio, akmenų, kartais akmenimis grįstas ir visas jų paviršius.

Apie Žalvario amžiaus vidurį dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kaip ir visoje Vidurio Europos šiaurėje, mirusiuosius imta deginti. Palaikams tokiuose kapuose iš akmenų statydavo rūselį. Kartais urną akmenimis tik apramstydavo, o viršų uždengdavo plokščiu akmeniu.

Degtinių pilkapių rasta Paveisininkuose (P. Kulikauskas), Kernavėje (Aleksiejus Luchtanas), Stanaičuose (A. Merkevičius).

Neaišku, ar juos dengė neaukšti pilkapiai – vėliau jie lengvai galėjo sunykti.

Paprotys deginti palaikus gyvavo apie tūkstantmetį ir išnyko tik Geležies amžiaus pradžioje.

2004 m. duomenimis, Rytų Lietuvoje ir iš dalies dabartinėje Vakarų Baltarusijoje išlikę apie 390 geležies amžiaus pilkapių grupių, kuriose priskaičiuojama daugiau kaip 6500 pilkapių (A. Tautavičiaus duomenys su V. Vaitkevičiaus papildymais). Tiesa, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenys (iki 2006 m. į jį buvo įrašyta apie 2000 archeologijos vertybių) dėl įvairių priežasčių tik iš dalies atspindi realią situaciją.

Mūsų eroje net ir vakarų Lietuvoje nustota statyti sudėtingus statinius mirusiesiems. Kapus tik aptverdavo akmenų vainikėliu.^[1]