Laokoonas ir jo sūnūs
| Laokoonas ir jo sūnūs | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Hagesandras, Polidoras ir Atenodoras iš Rodo |
| Metai | 40−30 m. pr. m. e. |
| Meno kryptis | Antika |
| Medžiagos, technika | marmuras |
| Matmenys | aukštis 208 cm |
| Miestas (vieta) | Roma |
| Muziejus | Vatikano muziejai |
Laokoonas ir jo sūnūs (kitaip Laokoono grupė) – antikinė skulptūrinė kompozicija, kurioje vaizduojamas mitų apie Troją epizodas: žynys Laokoonas ir du jo sūnūs, pasmaugiami gyvačių. Marmurinė kompozicija saugoma Vatikano muziejuose.
Apie skulptūrą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]„Laokoonas ir jo sūnūs“ buvo rasti 1506 m. sausio 14 d.[1] Romos Eskvilino kalvoje, vynuogyne prie Santa Maria Maggiore bažnyčios. Radinys iškart tapo sensacija, jis buvo identifikuotas su skulptūrine grupe, kurią mini Plinijus Vyresnysis ir kuri esą stovėjo imperatoriaus Tito rūmuose. Apie jos radimą buvo informuotas popiežius Julijus II, kuris nusiuntė architektą Giuliano da Sangallo prižiūrėti statulų atkasimą. Kartu su Giuliano, statulų atkasime dalyvavo architekto draugas Mikelandželas. Vos ištraukus statulas aplink buvę menininkai pradėjo iškart piešti eskizus pagal figūras. Plinijus Vyresnysis mini, kad statulą iš vieno marmuro luito sukūrė skulptoriai Hagesandras, Polidoras ir Atenodoras iš Rodo.
Skuptūrinė grupė datuojama atlikta 40-30 m. pr. m. e.[2] ir, paplitusia nuomone, yra laikoma dar ankstesnės II a. pr. m. e. atliktos skulptūrinės grupės kopija. Bendrąja nuomone, kuri vyrauja iki šių dienų, šios statulos būtent ir yra tos, kurias mini Plinijus Vyresnysis. Nors jokių inskripcijų, nurodančių autorystę, nėra. Plinijaus minimas skulptūrinės grupės atlikimas iš vieno marmuro luisto pasirodė neįtikinamas jau XVI a. skulptoriams. Kita aplinkybė yra ta, kad statulos buvo rastos buvusių Nerono, o ne Tito, rūmų vietoje, kaip buvo įsitikinę XVI a. Statulas 1506 m. įsigijo popiežius Julijus II ir jas eksponavo Vatikano rūmų Belvederio kieme. Kompozicija sulaukė didelio dėmesio. Laokoono dešinioji ranka nebuvo rasta ir XVI a. buvo keli bandymai ją restauruoti siūlant įvairius jos atstatymo variantus. Vienu metu buvo restauruotos ir sūnų rankos. 1905 m. vienas vokiečių archeologas tarp Romos akmendirbių dirbtuvių daiktų rado fragmentą, kuris pasirodė esantis prarastos Laokoono rankos dalis. Šis fragmentas buvo restauruotas 1960 m. vietoj ankstesnės dalies. Kiti ankstesnieji restauravimai pašalinti. 1798–1815 m. laikotarpyje skulptūrinė grupė buvo pagrobta Napoleono ir eksponuojama Luvre.
Legenda apie Laokooną daugiausia yra žinoma iš Vergilijaus poemos „Eneida“ (kuri parašyta šiek tiek vėliau nei sukurta statula). Trojos Apolono žynys Laokoonas perspėjo trojėnus, kad jie nepriimtų dovanų iš graikų, nes tai gali būti apgaulė (turimas omeny Trojos arklys). Tuomet Atėnė Paladė, kuri išsigando, kad Odisėjo gudrybė gali nepasisekti, iššaukė iš jūros dvi milžiniškas gyvates, kurios pasmaugė Laokooną ir jo sūnus. Trojėnai tai priėmė kaip dievų ženklą, kad Laokoonas yra neteisus ir įsitempė Trojos arklį į miestą. Naktį, arklyje pasislėpę graikai išlindo, nukovė miesto sargybą ir atidarė Trojos vartus graikų kariuomenei. Troja buvo paimta ir sudeginta.
Skulptūrinė kompozicija vaizduoja gyvačių smaugiamus Laokooną ir jo sūnus. Vieno sūnaus besipriešinanti poza rodo, kad jis tikriausiai išvengs mirties (anot mitų, vienas Laokoono sūnus išgyveno). Skulptūra susilaukė didelio estetų dėmesio dėl to, kad, būdama labai graži ir ideali (keletą šimtmečių po radimo skulptūra buvo laikoma vos ne geriausia, kokia buvo sukurta), skulptūra tuo pat metu vaizduoja mirtį ir kančias. XVIII a. Johanas Joachimas Vinkelmanas liaupsino statulos „garbingą paprastumą ir ramų didingumą“, matė Laokoone tragiško herojaus moralinės pergalės simbolį. Gotholdas Efraimas Lesingas pratęsė temą savo „Laokoono“ traktate, iškeldamas vaizduojamojo meno pranašumą prieš poeziją.[3]
Nuo XVIII a. skulptūrinės grupės meninės vertės autoritetas sumenko, bet ji yra išlikusi viena žinomiausių antikinių skulptūrų ir Vatikano muziejų eksponatų. Skulptūrinės grupės matmenys yra artimi natūralaus žmogaus dydžiui (aukščiausioje vietoje 208 cm). XVI a. Baccio Bandinelli sukūrė kompozicijos kopiją, kuri turėjo būti pasiųsta Prancūzijos karaliui Pranciškui I, tačiau Medičiai nusprendė, kad ji per gera ir pasiliko sau (šita kopija yra Uficių galerijoje). 2005 m. buvo iškelta spekuliacinė versija, kad esą Laokoono grupę sufabrikavo Mikelandželas.[4] Apie „Laokooną“ sukūrusius skulptorius nežinoma nieko, išskyrus tai, kad jie minimi ant kitos skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios mitinę istoriją su Odisėju ir Polifemu, nors nėra tikra, ar tai tikrai tie patys skulptoriai.
