Lėkis
Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi iš ornamentiškai pjausytų lentų. Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a.–XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuris draikydavo šiaudus.
Lėkiais puošti gyvenamieji namai, klėtys, rečiau tvartai, daržinės ar jaujos. Lėkiuose būna išdrožti geometriniai, augaliniai, dangaus kūnų, zoomorfiniai (žalčiukai, žirgeliai, avinų galvos, paukščiai ir pan.) motyvai. Sudėtingiausios lėkių formos aptinkamos Mažojoje Lietuvoje ir Žemaitijoje. Čia arklių galvos dar dabinamos išpjaustinėtomis gėlėmis ir paukščiais. Mažojoje Lietuvoje lėkių būta gausiau nei kitur. Itin populiarios buvo žirgelių galvos su puošniais karčiais ir kamanomis. Aukštaitijoje dažnesni paprasti rago, gaidžio ar žirgo galvos siluetai be kitų priedų. Čia lėkių ornamentas labiau susmulkintas nei Žemaitijoje. Dzūkijos lėkiai panašūs į aukštaitiškus, tačiau čia daugiau aptinkama ragų pavidalo lėkių bei paukščių. Kai kurie statmeni lėkiai panašūs į prieverpstes. Dzūkijos kaimuose randama ir antropomorfinio pavidalo lėkių. Suvalkijoje lėkiai – retenybė.[1]
Tikėta, kad ant stogo įrengti žirgelių arba paukščių pavidalo lėkiai apsaugo namus nuo blogio. Lėkių terminas pirmą kartą pavartotas Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.).[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvių liaudies menas. Architektūra. Vilnius, 1957. 1 t. p. 7-12; Gimbutas J. Lietuvos kaimo trobesių puošmenys. Vilnius, 2004.
- ↑ Nemira Gutautienė. Lėkis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
| |||||||||||||
