Krasnojarskas

Krasnojarskas Красноярск

Krasnojarskas naktį

Krasnojarskas 56°01′00″ š. pl. 93°04′00″ r. ilg. / 56.01667°š. pl. 93.06667°r. ilg. / 56.01667; 93.06667 (Krasnojarskas)

Valstybė	Rusija
Kraštas	Krasnojarsko kraštas

Įkūrimo data	1628 m.

Gyventojų (2021^[1])	1 187 771
Plotas	378,3 km²
Tankumas (2021^[1])	3 140 žm./km²
Altitudė	287 m

Pašto kodas	660ххх
Tel. kodas	+7 391
Tinklalapis	красноярск.рф
Vikiteka	Krasnojarskas

Krasnojarskas (rus. Красноярск) – miestas Rusijoje, Sibire, Krasnojarsko krašto administracinis centras. Uostas prie Jenisejaus. Geležinkelių mazgas prie Transsibiro geležinkelio, praeina „Sibiro“ plentas, atšaka į Kyzylą. Išvystyta metalo apdirbimo, mašinų, chemijos pramonė, gaminamas sintetinis kaučiukas, padangos. Yra metalurgijos, statybų, maisto, lengvosios pramonės įmonių, popieriaus kombinatas.

Krasnojarske yra 9 aukštosios mokyklos (iš jų 4 – universitetai), Rusijos mokslų akademijos Sibiro filialo mokslinis centras. 5 teatrai (žymiausias – operos ir baleto), kraštotyros muziejus, dailės galerija.

Netoli miesto pastatyta vandens jėgainė, sudarytas Krasnojarsko tvenkinys, yra Stolbų draustinis.

Istorija

Krasnojarskas įkurtas 1628 m. rugpjūčio 29 d. kaip ostrogas (medinė tvirtovė Rusijos pasienio ruože). Andrejaus Dubenskio vadovaujama žmonių grupė iš Jeniseisko atvyko į Kačos ir Jenisiejaus upių santaką ir pastatė įtvirtinimus, skirtus apsaugoti sieną nuo gailmų puolimų. Rusai baiminosi vietinių tautų, gyvenusių prie Jenisejaus ir jo intakų. Kitados buriatai surengė keletą išpuolių prieš šį ostrogą. Pavadintas Krasny Jaru (rus. Кра́сный Яр), kuris kilo iš chakasų kalbos pavadinimo, reiškusio „raudonas stačias upės krantas“. Miesto statusas gyvenvietei suteiktas 1690 m., o spartus Krasnojarsko augimas prasidėjo nuo 1735–1741 m., kai buvo nutiesti keliai, sujungę regioną su Rusija.

1749 m. 230 km į pietus nuo Krasnojarsko buvo rastas maždaug 700 kg masės meteoritas. Jį 1772 m. iškasė ir nugabeno į Krasnojarską, o vėliau į Sankt Peterburgą.

1822 m. Krasnojarskas tapo Jeniseisko gubernijos administraciniu centru. Rusijos imperijoje Krasnojarskas buvo viena iš vietų, į kurią buvo tremiami politiniai tremtiniai. Pavyzdžiui, aštuoni dekabristai po sukilimo buvo ištremti iš Sankt Peterburgo į Krasnojarską. Augimas tęsėsi atradus aukso ir 1895 m. nutiesus geležinkelį.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos, pilietinio karo metu, Sibirą į rytus nuo Omsko kontroliavo baltųjų pajėgos, vadovaujamos Aleksandro Kolčiako, kuris 1919 m. gruodį pasitraukė į rytus, į Irkutską ir bolševikai perėmė miesto kontrolę. Už 7 km už miesto esančioje plynaukštėje buvo belaisvių stovykla su 13 000 vokiečių ir austrų karių.

1934 m. buvo suformuotas Krasnojarsko kraštas, kurio administraciniu centru tapo Krasnojarskas.

Per Antrąjį pasaulinį karą į Krasnojarską ir gretimus miestelius buvo evakuota dešimtys gamyklų. Po karo buvo pastatytos papildomos didelės gamyklos: aliuminio, metalurgijos, netauriųjų metalų gamyklos ir daugelis kitų fabrikų. Žlugus Sovietų Sąjungai ir prasidėjus privatizacijai, daugelis didelių gamyklų ir gamyklų, pavyzdžiui, Krasnojarsko aliuminio gamykla, privatizuotos, dalis iš jų netrukus bankrutavo, smarkiai išaugo nedarbas.

Lietuviai

1952 m. vasario 8 d. ir 1953 m. vasario mėn. iš sovietų okupuotos Lietuvos į Krasnojarską ištremta apie 6000 žmonių, dalis jų išvežta į apylinkes. Vėliau atvežta nemažai lietuvių – buvusių politinių kalinių, atlikusių bausmę koncentracijos lageriuose ir kalėjimuose. Po J. Stalino mirties 1953 m. keli šimtai lietuvių tremtinių atsikėlė į Krasnojarską iš viso Krasnojarsko krašto, daugiausia iš jo šiaurės. Lietuviai dirbo plytinėse (jų buvo trys), cemento fabrike, statybose. Gyveno bendrabučiuose ir barakuose. Nemažai lietuvių jaunimo mokėsi Krasnojarsko aukštosiose ir specialiosiose mokyklose (miškų technikos, medicinos, pedagoginiame, žemės ūkio institutuose, miškų technikume, farmacijos, kūno kultūros mokyklose, buhalterių kursuose). 1953–1955 m. miškų technikume veikė lietuvių tautinių šokių ir dainų būrelis (apie 20 dalyvių, vadovė D. Paruškevičiūtė). Po 1956 m. dauguma Krasnojarske gyvenusių lietuvių grįžo į Lietuvą. Mirusieji tremtiniai buvo laidojami miesto kapinėse; kai kurių palaikai 1989–1990 m. parvežti į Lietuvą. 1991 m. Krasnojarske gyveno apie 500 lietuvių (daugiausia sukūrusieji mišrias šeimas).^[2]

Iš Lietuvos į Krasnojarsko sritį vyko didžiausias vežimas 1948 m. gegužės 22 d. 1949 m. vežimas buvo į Irkutsko sritį. Vėlesni vežimai 1952 m. ir kt. buvo žymiau mažesni.

Šaltiniai

↑ [1], citypopulation.de
↑ Aldona Juodvalkytė. Krasnojarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 715 psl.

	Krasnojarsko krašto miestai
	Administracinis centras: Krasnojarskas Ačinskas \| Artiomovskas \| Bogotolas \| Borodinas \| Divnogorskas \| Dudinka \| Igarka \| Ilanskis \| Jeniseiskas \| Kanskas \| Kodinskas \| Lesosibirskas \| Minusinskas \| Nazarovas \| Norilskas \| Sosnovoborskas \| Ujaras \| Užuras \| Zaoziornas \| Zelenogorskas \| Železnogorskas

[1] [1], citypopulation.de

[2] Aldona Juodvalkytė. Krasnojarskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 715 psl.

[1]