Ketogeninė dieta

Ketogeninė dieta – daug riebalų, pakankamai baltymų ir mažai angliavandenių turinti dietinė terapija, kuri įprastinėje medicinoje dažniausiai taikoma sunkiai kontroliuojamai (refrakterinei) vaikų epilepsijai gydyti.^[1] Ši dieta priverčia organizmą deginti ne angliavandenius, bet riebalus.

Įprastai angliavandeniai paverčiami gliukoze, kuri paskirstoma organizme ir yra svarbi smegenų funkcionavimui. Kai maiste lieka labai mažai angliavandenių, kepenys riebalus paverčia riebalų rūgštimis, kuriose atsiranda ketoniniai kūnai. Pastarieji patenka į smegenis ir pakeičia gliukozę kaip energijos šaltinį, įvyksta dalinis gliukozės pakeitimas. Padidėjęs ketoninių kūnų kiekis kraujyje (būsena vadinama ketoze) galiausiai sumažina epilepsijos priepuolių dažnumą. Apie pusė vaikų ir jaunų žmonių, kurie išbandė šią dietą, patyrė priepuolių sumažėjimą bent perpus, o poveikis išliko net nutraukus dietą^[2]. Yra įrodymų, kad suaugusieji taip pat gali gauti naudos iš šios dietos, tačiau yra ir šiai dietai panašių alternatyvų, viena jų – modifikuota Atkinso dieta. Kaip šalutinis poveikis gali pasireikšti vidurių užkietėjimas, padidėti cholesterolio kiekis (vystantis acidozei) bei formuotis inkstų akmenys.^[3]

Ketogeninė dieta sukurta 1920 m. vaikų epilepsijai gydyti ir buvo plačiai taikoma iki veiksmingų prieštraukulinių vaistų atsiradimo. 1921 m. amerikiečių gydytojas Morse Wilder pirmasis pavartojo terminą „ketogeninė dieta“ ir sėkmingai plėtojo jos taikymą kovojant su epilepsija. Jo tyrimai parodė, kad ši dieta gali padėti vaikams, sergantiems epilepsija, sumažinti priepuolių pasikartojimą. Ketogeninė dieta ypatinga tuo, jog užtikrina minimalų baltymų kiekį augimui ir organizmo atsistatymui taip pat pakankamam kalorijų kiekiui tinkamam svoriui palaikyti. Klasikinėje dietoje riebalų ir baltymų bei angliavandenių santykis turi būti 4:1, tai reiškia, jog 100 g maisto turėtų būti apie 80 g riebalų ir 20 g baltymų ir angliavandenių bendrai. Šis santykis pasiekiamas pašalinant didelį kiekį angliavandenių turinčius produktus, tokius kaip krakmolingos daržovės, duona, makaronai, grūdai bei cukrus, ir padidinant daug riebalų turinčių produktų, tokių kaip riešutai, grietinėlė ir sviestas, vartojimą.^[4]

Ši dieta buvo iš naujo atrasta XX a. pabaigoje, kai Holivudo prodiuseris Džimas Abramsas, kurio sūnaus sunki epilepsija buvo veiksmingai kontroliuojama dieta. Jis įkūrė Čarlio fondą ketogeninei terapijai skatinti. Šis fondas rėmė mokslinius tyrimus, kurie atnaujino susidomėjimą šia terapija.

Senovės Graikijos gydytojai gydė ligas, įskaitant epilepsiją, keisdami pacientų mitybą. Viename ankstyvame Hipokrato rinkinio traktate, pavadintame „Apie šventąją ligą“, kuris datuojamas apie 400 m. pr. m. e., aptariama ši liga. Traktato autorius prieštaravo vyraujančiai nuomonei, kad epilepsija yra antgamtinės kilmės ir gali būti išgydoma tik tokiu būdu, ir teigė, jog dietinė terapija turi racionalų ir fizinį pagrindą.

Toje pačioje rinkinio dalyje „Epidemijos“ aprašomas atvejis, kai vyrui epilepsija išgydoma taip pat greitai, kaip ir prasidėjo, visiškai atsisakius maisto ir gėrimų. Karaliaus gydytojas Erasistratas teigė: „Tas, kuris linkęs į epilepsiją, turėtų būti priverstas badauti be gailesčio ir laikytis griežtų normų.“ Galenas manė, kad „lengvinanti dieta“ gali padėti lengvais atvejais ir būti naudinga kitais atvejais.

Pirmasis modernus badavimo kaip epilepsijos gydymo tyrimas buvo atliktas Prancūzijoje 1911 m. Dvidešimt, įvairaus amžiaus epilepsija sergančių pacientų buvo „detoksikuoti“, vartojant mažo kaloringumo vegetarišką dietą, derinamą su badavimo ir valymo laikotarpiais. Dviem pacientams tai labai padėjo, tačiau dauguma negalėjo laikytis griežtų apribojimų. Dieta pagerino pacientų protinius gebėjimus, priešingai nei kalio bromidas – jų vartojami vaistai, kurie slopino smegenų veiklą.^[5]

Tuo metu amerikietis, fizinės kultūros propaguotojas Bernaras Makfadenas populiarino badavimą kaip sveikatos atkūrimo priemonę. Jo pasekėjas, osteopatas daktaras Hju Viljamas Konklinas iš Mičigano, pradėjo gydyti savo epilepsija sergančius pacientus badavimu. Konklinas manė, kad epilepsijos priepuolius sukelia toksinas, išsiskiriantis iš Pejerio plokštelių žarnyne ir patenkantis į kraują. Jis rekomendavo badavimą, trunkantį nuo 18 iki 25 dienų, kad toksinas išnyktų. Konklinas gydė šimtus epilepsija sergančių pacientų savo „vandens dieta“ ir skelbė, kad 90 % vaikų ir 50 % suaugusiųjų pasiekė išgijimą. Vėlesnė Konklino pacientų bylų analizė parodė, kad 20 % pacientų priepuoliai visiškai išnyko, o 50 % jų būklė pagerėjo.

Konklino badavimo terapiją perėmė neurologai ir taikė ją įprastoje praktikoje. 1916 m. gydytojas Makmuras rašė Niujorko medicinos žurnalui, kad nuo 1912 m. sėkmingai gydė epilepsija sergančius pacientus badavimu, po kurio sekė dieta be krakmolo ir cukraus. 1921 m. žymus endokrinologas Henris Roulis Geilinas pranešė apie savo patirtį Amerikos medicinos asociacijos suvažiavime. Jis pats matė Konklino sėkmę ir bandė atkartoti rezultatus su 36 savo pacientais. Nors pacientus stebėjo trumpai, pasiekė panašių rezultatų. Tolimesni 1920-ųjų tyrimai parodė, kad po badavimo priepuoliai dažniausiai sugrįždavo.

Čarlzas P. Houlandas, vieno iš Konklino sėkmingai gydytų pacientų tėvas ir turtingas Niujorko advokatas, savo broliui, pediatrijos profesoriui Džonui Eliasui Houlandui, skyrė 5000 JAV dolerių tyrimams apie ketozę badaujant. J. E. Houlendas panaudojo šiuos pinigus neurologų Stenlio Kobo ir Viljamo Lenokso tyrimams Džono Hopkinso ligoninėje finansuoti.

Ketogeninė dieta sumažina priepuolių dažnį daugiau nei 50 % pusei pacientų, o 90 % – trečdaliui pacientų. Vaikams, kuriems medikamentai neveiksmingi, dieta dažnai yra efektyvesnė nei vaistai.^[6]. Suaugusiesiems ši dieta taip pat gali būti naudinga, tačiau jiems jos laikytis gali būti kiek sunkiau. ^[7]

Tyrimai rodo, kad pirmąja dietos naudą jau galima pastebėti per pirmąsias dvi savaites, tačiau gydytojai rekomenduoja ją išbandyti bent tris mėnesius. Šiuolaikiniai tyrimai taip pat atskleidžia, kad kai kuriems pacientams ketogeninė dieta gali būti palankiai pritaikoma mažiau griežtomis formomis, tokiomis kaip MCT dieta, kuri leidžia platesnį produktų pasirinkimą.

Ketogeninė dieta taip pat tyrinėta kitų neurologinių sutrikimų, tokių kaip Alzheimerio liga, Parkinsono liga, migrena ir miego sutrikimai gydymui.

Ketogeninė dieta nėra laikoma nepavojingu, ar visiškai natūraliu gydymo metodu. Kaip ir bet kuri kita rimta medicininė terapija, ji gali sukelti komplikacijų, nors jos dažniausiai būna mažiau sunkios ir retesnės nei naudojant prieštraukulinį gydymą ar chirurgiją. Dažnos, tačiau lengvai gydomos trumpalaikės šalutinės reakcijos yra vidurių užkietėjimas, lengva acidozė ir hipoglikemija, ypač jei taikomas pradinis badavimas. Padidėjęs kraujo lipidų kiekis gali pasireikšti iki 60 % vaikų^[8],o cholesterolio lygis gali padidėti apie 30 %. Tai galima valdyti keičiant riebalų sudėtį maiste, pavyzdžiui, pereinant nuo sočiųjų riebalų prie polinesočiųjų, o jei problema išlieka, sumažinant ketogeninį santykį^[9]. Papildai būtini siekiant kompensuoti daugelio mikroelementų trūkumą dietoje.

Ilgalaikis ketogeninės dietos taikymas vaikams didina lėto ar sulėtėjusio augimo, kaulų lūžių ir inkstų akmenų riziką. Dieta mažina insulino tipo augimo faktoriaus 1 (IGF-1) lygį, kuris yra svarbus vaikų augimui. Kaip ir daugelis prieštraukulinių vaistų, ketogeninė dieta daro neigiamą poveikį kaulų sveikatai. Tam įtakos gali turėti tokie veiksniai kaip acidozė ir augimo hormono slopinimas. Apie 1 iš 20 vaikų, taikančių ketogeninę dietą, išsivysto inkstų akmenys (palyginimui, bendroje populiacijoje tai būdinga 1 iš kelių tūkstančių). Angliavandenilio anhidrazės inhibitoriai (pvz., topiramatas, zonisamidas), kurie priklauso prieštraukulinių vaistų klasei, taip pat didina inkstų akmenų riziką, tačiau šių vaistų ir ketogeninės dietos derinys rizikos nepadidina. Akmenys yra gydomi ir paprastai nėra priežastis nutraukti dietą. Apie pusė klinikų visiems ketogeninės dietos pacientams profilaktiškai skiria kalio citrato papildų, o kai kurie įrodymai rodo, kad tai sumažina akmenų susidarymo dažnį. Tačiau tai dar nėra patikrinta kontroliuojamame tyrime.

1. Kalcio perteklius šlapime (hiperkalciurija) atsiranda dėl padidėjusio kaulų demineralizacijos acidozės metu. Kaulai daugiausia sudaryti iš kalcio fosfato. Fosfatas reaguoja su rūgštimi, o kalcis pašalinamas per inkstus.^[10]
2. Hipocitraturija – šlapime sumažėja citrato koncentracija, kuris paprastai padeda tirpdyti laisvą kalcį.^[11]
3. Mažas šlapimo pH lygis neleidžia ištirpti šlapimo rūgščiai, todėl susidaro kristalai, kurie tampa kalcio akmenų susidarymo židiniu.^[12]
4. Daugelis įstaigų anksčiau ribodavo vandens suvartojimą pacientams iki 80 % įprasto dienos poreikio, tačiau ši praktika nebėra rekomenduojama. ^[13]

Dažniausi nepageidaujami reiškiniai yra svorio kritimas, vidurių užkietėjimas, dislipidemija, o moterims – menstruaciniai ir hormoniniai pakitimai.