Kerngormo nacionalinis parkas

Kerngormo nacionalinis parkas
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis)
Vaizdas į Kerngormo kalnus nuo Morono kalvos
Vieta:	Jungtinė Karalystė, Škotija
Kerngormo nacionalinis parkas
Koordinatės:	57°5′0″ š. pl. 3°40′0″ v. ilg. / 57.08333°š. pl. 3.66667°r. ilg. / 57.08333; 3.66667
Plotas:	4528 km²
Įkurtas:	2003 m.
Valdymas:	National park authority
Vikiteka:	Kerngormo nacionalinis parkas

Kerngormo nacionalinis parkas (škot. gėl. Pàirc Nàiseanta a' Mhonaidh Ruaidh, angl. Cairngorms National Park) – nacionalinis parkas, esantis šiaurės rytų Škotijoje, įkurtas 2003 m. Tai buvo antrasis iš dviejų Škotijos parlamento įsteigtų nacionalinių parkų po Loch Lomondo ir Trosachso nacionalinio parko, įsteigto 2002 m. Didžiausią parko plotą užima Kerngormo kalnų grandinė ir aplinkinės kalvos. Kerngormo nacionalinis parkas yra didžiausias nacionalinis Jungtinės Karalystės parkas. 2010 m. jis buvo išplėstas į Perto ir Kinroso sritį.^[1]

4 528 km²^[2] ploto nacionaliniame parke gyvena apie 18 000 žmonių. Didžiausios parko gyvenvietės yra Avimoras, Balateris, Breimaras ir Grantaunas prie Spėjaus. Turizmas sudaro apie 80 % šių gyvenviečių ekonomikos.^[3] 2019 m. duomenimis parkas sulaukė virš 2 mln. turistų.^[4] Dauguma lankytojų yra škotai, tuo tarpu 25 % lankytojų yra atvykę iš likusios Jungtinės Karalystės, o 21 % – iš kitų šalių.^[5]

Kerngormo nacionalinis parkas užima 4 528 km² plotą ir apima Aberdynšyro, Morėjaus, Hailando, Anguso bei Perto ir Kinroso sritis.^[2] Nors parkas yra pavadintas Kerngormo kalnų grandinės vardu, o ji pati yra parko viduryje, ji sudaro tik dalį parko ploto. Parke taip pat yra ir kitos kalvų grandinės – Anguso Glensai ir Monalijo kalnai, bei žemumos – Stratspėjus ir aukštutinis Disaidas.^[6] Parke išteka trys pagrindinės Škotijos upės: Spėjus, Di ir Donas. Spėjus, kuri yra antra ilgiausia Škotijos upė, išteka Monalijo kalnuose, tuo tarpu Di ir Donas – Kerngormo kalnuose.^[5]

Kerngormo kalnų grandinė susideda iš trijų pagrindinių plynaukščių, esančių maždaug 1000-1200 m aukštyje virš jūros lygio, o viršūnės siekia maždaug 1 300 m aukštį. Daugumoje viršūnių yra susiformavę torai – didelės, nieko neprilaikomos uolienų atodangos.^[7] Plynaukščių pakraščiuose dažniausiai yra susidarę statūs granito skardžiai, puikiai tinkantys slidinėjimui, laipiojimui uolomis bei ledu. Sniegas kalnuose laikosi visą žiemą, o sniego lopai aptinkami ir vasarą.^[7]

Monalijo kalnai yra į šiaurę nuo Stratspėjaus. Šių kalnų plynaukštės aukštis siekia 700-950 m virš jūros lygio.^[8][9]

Per parką yra nutiesti du pagrindiniai transporto keliai: A9 automobilių kelias ir Highland Main Line geležinkelio linija, einantys per Dramokterio perėją bei jungiantys vakarinę ir šiaurinę parko dalis bei Perto ir Inverneso miestus. Highland Main Line yra vienintelė geležinkelio linija einanti per parką. Be A9 kelio, per parką yra nutiesti ir keli kiti automobilių keliai – A86, jungiantis Stratspėjų su Fort Viljamu, bei A93, jungiantis Disaidą su Pertu ir Aberdynu.^[10][11][8]

Didžioji dalis Kerngormo nacionalinio parko uolų nusėdo maždaug prieš 600-800 milijonų metų buvusio Laurentijos žemyno pakraščiuose.^[12] Šios uolos labiausiai slinkosi ir metamorfavosi Kaledoninės kalnodaros, kuri vyko prieš maždaug 430-490 milijonų metų, metu.^[12] Prieš maždaug 470 milijonų metų įvykusi „Grampiano kalnodara“, kurios metu uolos pradėjo deformuotis, yra susijusi su vulkaninio lanko susidūrimu su Laurentija. Šis procesas truko apie 20 milijonų metų. Kiek vėliau Baltika taip pat susidūrė su Laurentija. Dėl to dabartinėje Kerngormo parko vietoje esančios uolos dar labiau susiglaudė ir susistūmė. Dėl susidariusių Didžiojo Gleno, Erichto-Leidono ir Glen Tilto sprūdžių, didelė karšto granito masė iškilo į žemės paviršių.^[12]

Kerngormo kalnų masyvas daugiausiai sudarytas iš granito. Šioje vietoje jis susidarė maždaug prieš 427 milijonus metų. Manoma, kad dabartinis Kerngormo kraštovaizdis pradėjo formuotis prieš 390 milijonų metų. Mokslininkai įrodė, kad šiuo metu paviršiuje esantis granitas buvo 4-7 km gylyje.^[12]

Išskyrus nedidelį senojo raudonojo smiltainio plotelį, nacionaliniame parke nėra jaunesnių uolienų. Dėl paskutiniųjų ledynmečių, parke esančios uolienos buvo veikiamos erozijos. Praėjus ledynmečiui, parke susidarė durpės ir nuošliaužos.

Kerngormo kalnams būdingas vertikalusis zoniškumas, o juose vyrauja alpinis klimatas. Kalnuose auga daug retų augalų, gyvena retos paukščių ir gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, tundrinės žvyrės, morneliai, sniegstartės, kilnieji ereliai,^[13] baltagurkliai strazdai, škotinės žvyrės, škotiniai taurieji elniai ir baltieji kiškiai,^[14] taip pat vienintelė šiaurinių elnių banda Britų salose. Švedų kerdžiai bandą į Škotiją atvežė 1952 m. Nuo to laiko šiauriniai elniai laisvai ganosi Kerngormo kalnuose. Šiuo metu bandoje yra apie 150 šiaurinių elnių. Kai kurie iš jų yra gimę Škotijoje, o kai kurie yra atvežti iš Švedijos.^[15]

Nacionaliniame parke esančiuose slėniuose auga Kaledonijos miškas – vienas iš sengirės tipų, esančių Škotijoje. Miškas, kurį sudaro daugiausiai pušynai, tęsiasi nuo Fešio upės slėnio parko pietvakaruose iki Abernečio miško šiaurės rytinėje parko dalyje.^[16] Daugiau nei pusę išlikusio Kaledonijos miško yra parko teritorijoje.^[5] Kaledonijos miške gyvena kurtiniai, tetervinai, škotiniai kryžiasnapiai, pušiniai kryžiasnapiai ir europinės kuoduotosios zylės.^[17]

Visas Di upės ilgis yra įtrauktas į specialių saugomų teritorijų sąrašą dėl upės svarbos lašišoms, ūdroms ir gėlavandenėms perluotėms.^[18] Tuo tarpu Dono upėje gyvena lašišos, šlakiai, upėtakiai ir unguriažuvės.^[5] Aukštutiniame Stratspėjuje esančios Inšo pelkės yra vienos didžiausių Škotijos pelkių, kuriose kiekvieną vasarą peri daugybė paukščių rūšių – ereliai žuvininkai, cyplės, šaukštsnapės antys, klykuolės, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, didžiosios kuolingos ir pempės.^[19] Pelkėse paukščiai, pavyzdžiui, pilkosios žąsys, atskridusios iš Islandijos, ir gulbės giesmininkės, apsistoja ir žiemos metu.^[20][21]

Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (angl. International Union for Conservation of Nature, IUCN) nacionalinį parką įtraukė į V kategorijos saugomų teritorijų sąrašą.^[22] Pagal IUCN, V kategorijos saugoma teritorija yra saugoma teritorija, kurioje dėl žmogaus ir gamtos sąveikos laikui bėgant susikūrė išskirtinė teritorija, turinti reikšmingą ekologinę, biologinę, kultūrinę ir vaizdinę reikšmę.^[23] IUCN „nacionalinius parkus“ apibrėžia kaip teritorijas atitinkančias klasifikavimo sistemos II kategoriją.^[24] Vis dėlto, Škotijoje sričių, atitinkančių II kategorijos klasifikaciją, nėra dėl tūkstančius metų trukusios žmogaus veiklos, pavyzdžiui, žemės ūkio veiklos, istorinių miškų kirtimų, avių ir elnių ganymo ir plataus masto XX a. miško įveisimo, kurio metu buvo įvestos naujos medžių rūšys (daugiausiai pušūnai). Dėl žmogaus ūkinės veiklos dabartinis Kerngormo nacionalinio parko kraštovaizdis yra apibūdinamas kaip pusiau natūralus.^[25]

Nacionaliniame parke yra daugybė vietovių, kurios yra papildomai saugomos kitų gamtosaugos objektų. Parke yra 19 specialių saugomų teritorijų, 12 specialių apsaugos teritorijų ir 46 ypatingosios mokslinio domėjimosi vietos.^[5] Parke yra devyni Škotijos nacionaliniai gamtos draustiniai.^[26]

Mintis, kad laukinės ar atokesnės Škotijos vietos turėtų tapti saugomomis teritorijomis, išpopuliarėjo jau XIX a. 1931 m. specialus komitetas pasiūlė įsteigti nacionalinį parką, kuris apimtų Kerngormo kalnus.^[27] Po Antrojo pasaulinio karo Anglijoje ir Velse buvo įkurta dešimt nacionalinių parkų. Tuo tarpu Škotijoje buvo įsteigtas komitetas nacionalinių parkų klausimui svarstyti. 1945 m. paskelbtame pranešime buvo siūloma steigti nacionalinius parkus penkiose vietovėse, iš kurių viena buvo Kerngormo kalnai.^[27] Šalies vyriausybė šias penkias vietoves pavadino „Nacionalinio parko vadovybės teritorijomis“ (angl. National Park Direction Areas), suteikdama vietinės valdžios institucijoms įgaliojimus priimti su teritorijomis susijusius sprendimus, kuriuos prieš priimant turėtų peržiūrėti šalies valdžia. Vis dėlto, šioms vietovėms nebuvo suteiktas nacionalinio parko statusas.^[27] 1981 m. „vadovybės teritorijos“ buvo pakeistos „vaizdingomis nacionalinėmis vietovėmis“, kurių šiuo metu šalyje yra 40.^[28] 1990 m. Škotijos kaimaviečių komisija (angl. Countryside Commission for Scotland) parengė Škotijos kraštovaizdžio apsaugos ataskaitą, kurioje teigė, kad keturios Škotijos vietovės turėtų būti paskelbtos nacionaliniais parkais, o kiekviena iš šių teritorijų turėtų nepriklausomą planavimo valdybą, kuri padėtų išsaugoti vietovių paveldą. Nustatytos keturios vietovės iš esmės apėmė tas pačias penkias vietoves, pasiūlytas 1945 m. Viena iš šių vietovių taip pat buvo Kerngormo kalnai.^[29]

Nepaisant to, kad mintis Škotijoje įsteigti nacionalinius parkus gyvavo labai ilgai, šalyje nebuvo imtasi jokių veiksmų iki Škotijos parlamento įkūrimo 1999 m. Vienas pirmųjų teisės aktų, kuriuos priėmė parlamentas, buvo „Škotijos nacionalinių parkų įstatymas“ (angl. National Parks (Scotland) Act 2000), kuriame buvo pažymėti du dabartiniai Škotijoje esantys nacionaliniai parkai.^[27] Prieš įkuriant Kerngormo nacionalinį parką 2003 m., Škotijos parlamento kaimo plėtros komitetas konsultavosi su „Škotijos gamtos paveldu“ (angl. Scottish Natural Heritage) bei vietiniais gyventojais. Konsultacijų metu buvo aptartos naujojo parko administracinės ribos.^[30]

Įkūrus parką, daugelis vietinių bendruomenių teigė, jog didelis Perto ir Kinroso aukštumų plotas taip pat turėtų tapti parko dalimi.^[31] 2008 m. kovo 13 d. tuometinis Škotijos aplinkosaugos ministras Maiklas Raselas paskelbė, kad nacionalinis parkas bus išplėstas ir be tuometinės teritorijos apims Bler Atolo kaimelį bei Ši upės slėnį.^[32] Atitinkamai, 2010 m. spalio 4 d. parko teritorija buvo išplėsta.^[1]

2015 m. buvo panaikinta viduryje parko ėjusi 53 km 132 kV elektros perdavimo linija. Tuo tarpu kita atkarpa, einanti parko pakraščiu, buvo pagerinta iki 400 kV.^[33]

Parke esančiose gyvenvietėse turizmas sudaro didžiąją ekonomikos dalį. Maždaug 43 % parko gyventojų dirba turizmo sektoriuje. Skaičiuojama, kad kasmet parką aplanko apie 2 mln. turistų.^[4] Parko direkcija yra įsipareigojusi skatinti ekoturizmą.^[34] Kerngormo verslo partnerystei (angl. The Cairngorms Business Partnership), skatinančiai tvarų turizmą, priklauso 350 privataus sektoriaus įmonių.^[35] 2017 m. pradžioje parkas buvo išrinktas vienu iš septynių geriausių ekoturizmo vietų Europoje ir buvo pavadintas „turistų, mėgstančių leisti laiką gryname ore, Meka“.^[36]

Populiariausios veiklos parke yra vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu bei kalnų dviračiu, laipiojimas ir plaukimas baidarėmis. Parke taip pat yra 55 munrai (kalnai aukštesni nei 3 000 pėdų, t. y. 914 m) žmonėms, mėgstantiems žygius į kalnus.^[5] Per parką eina 107 km ilgio „Speisaido pėsčiųjų kelias“ (angl. Speyside Way) bei 103 km „Keiterano pėsčiųjų takas“ (angl. Cateran Trail).^[37]

Kerngormo nacionaliniame parke yra trys iš penkių Škotijos slidinėjimo ir žiemos sporto kurortai – Kern Gormo, Glenši ir Lechto. Šalyje yra kilę ginčai dėl Kerngormo funikulieriaus – nacionalinio parko administracijos remiamo projekto – Kern Gormo slidinėjimo centre. Projekto šalininkai teigė, kad funikulierius atneš parkui reikalingų pajamų, tuo tarpu projekto oponentai teigė, kad projekto plėtra yra netinkama saugomai teritorijai. Funikulierius buvo atidarytas 2001 m. Jis jungė stotį kalno apačioje su restoranu ant Kern Gormo kalno. Siekiant sumažinti kalno eroziją, funikulierius veikė „uždaros schemos“ principu ir leido funikulieriumi naudotis tik slidininkams (sezono metu). Kiti lankytojai užkilę funikulieriumi į viršų negalėjo palikti restorano teritorijos. Pasivaikščioti po kalną lankytojams buvo galima tik su gidu.^[38]

Kerngormo funikulierius buvo uždarytas 2018 m. spalį dėl „saugumo problemų“, kaip buvo teigiama pranešimuose spaudai. 2019 m. vasarą vis dar buvo atliekami tyrimai, siekiant nustatyti, ar funikulieriaus remontas bus „pasiekiamas ir prieinamas“.^[39][40]

Avimoras – populiari atostogų vieta, esanti šalia Glenmoro miško parko ir Kern Gormo slidinėjimo centro. Stratspėjaus geležinkelis yra senasis traukinys, traukiamas garvežio arba šilumvežio. Traukinys važiuoja tarp Avimoro ir Brumhilo traukinių stočių.^[41]

Nacionaliniame parke taip pat yra įsikūręs Highland Wildlife Park – 105 ha safario parkas ir zoologijos sodas. Parke yra įsikūrusi Cairngorm alaus darykla bei šešios viskio daryklos – Dalwhinnie, Glenlivet, Tomintoul, Royal Lochnagar, Balmenach ir Speyside. Royal Lochnagar, Dalwhinnie, Glenlivet viskio daryklos bei Cairngorm alaus darykla yra atviros lankytojams. Tuo tarpu Tomintoul, Balmenach ir Speyside daryklos gali būti lankomos tik iš anksto užsiregistravus.^[42]

Kerngormo nacionalinį parką administruoja nacionalinio parko direkcija, kuri yra Škotijos vyriausybės valdoma viešoji įstaiga.^[43] Pagal „Škotijos nacionalinių parkų įstatymą“ (angl. National Parks (Scotland) Act 2000), Škotijos nacionaliniai parkai turi keturis tikslus:^[44]

1. Saugoti ir puoselėti vietovės gamtos ir kultūros paveldą
2. Skatinti tvarų vietovės gamtinių išteklių naudojimą
3. Skatinti visuomenės supratimą apie ypatingąsias vietovės savybes
4. Skatinti tvarų ekonominį ir socialinį vietovės bendruomenių vystymąsi.

Pirmieji du iš šių tikslų yra identiški numatytiems Anglijos ir Velso „Nacionalinių parkų ir kaimo prieigos įstatyme“ (angl. National Parks and Access to the Countryside Act 1949). Vis dėlto Škotijos nacionaliniai parkai turi du papildomus tikslus (3 ir 4 nurodyti aukščiau). Pagrindinis nacionalinio parko direkcijos tikslas, kaip apibrėžia „Škotijos nacionalinių parkų įstatymas“, yra užtikrinti, kad šie tikslai būtų „koordinuotai pasiekti“. Atvejais, kai šie tikslai prieštarauja vienas kitam, nacionalinio parko direkcija turi teikti pirmenybę pirmajam iš jų.^[44]

Parko direkcija glaudžiai bendradarbiauja su „verslais, žemės savininkais, bendruomenėmis ir labdaros organizacijomis“. Kerngormo nacionalinio parko 2017-2022 m. partnerystės plane numatyti trys tikslai: išteklių švaistymo prevencija, lankytojų patirtis ir kaimo plėtra.^[45]

Kerngormo nacionalinio parko direkcija planus, susijusius su nacionaliniu parku, derina kartu su penkiomis šalies sritimis (Aberdynšyru, Hailandu, Morėjumi, Pertu ir Kinrosu bei Angusu).^[45] Parko direkcija prisiima atsakomybę už kaimo vietovių tvarkymą. Kitur ši pareiga tenka vietinės valdžios institucijoms. Nacionalinio parko direkcija gali lanksčiai siekti keturių nacionaliniams parkams iškeltų tikslų. Pavyzdžiui, ji gali įsigyti žemės plotą, sudaryti įstatus ir administracines sutartis, suteikti subsidijas, patarti bei atlikti ar užsakyti mokslinius tyrimus.^[46][47] Parko direkcija yra įsikūrusi Grantaune prie Spėjaus.^[48]

Nacionalinio parko direkcijai vadovauja komitetas, sudarytas iš 19 narių. Penkis narius renka bendruomenė, o septynis – Škotijos vyriausybė. Likusius septynis narius skiria vietos valdžios institucijos – Hailando ir Aberdynšyro sritys skiria po du narius, po vieną narį skiria Morėjaus, Anguso bei Perto ir Kinroso sritys.^[48]

Kai kurios serialo „Gleno monarchas“ scenos buvo nufilmuotos nacionaliniame parke.^[49]

2012 m. kai kurios „Tamsos riterio sugrįžimo“ scenos buvo nufilmuotos Kerngormo sklandymo klube. Scenose šokantys parašiutininkai šoko iš lėktuvo ir nusileido klubo aerodrome.^[50]

2019 m. vasarą Avimore ir aplinkinėse teritorijose buvo filmuojamos „Mirtis palauks“ scenos.^[50]

Kiti filmai ir serialai, iš dalies filmuoti parko teritorijoje yra „Marija, Škotijos karalienė“ (2018 m.), „Neteisėtas karalius“ (2018 m.), „Svetimšalė“, „Viktorija“, „Ponia Braun“ (1997 m.), „Centurionas“ (2010 m.), „Tai nutiko Jemene“ (2011 m.), „Karalienė“ (2006 m.), „Karūna“ bei „Viktorija ir Abdulas“ (2017 m.).^[51]

Nacionaliniame parke gyvena apie 18 000 žmonių.^[52]