Jonas Sicinskis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jonas Sicinskis
Lietuvos Sicinskių giminės Teisybės herbas
Gimė	~1560 m.
Mirė	1621 m. balandžio 30 d.
Tėvas	Valentinas Sicinskis
Sutuoktinis (-ė)	1)Kristina Bobrovnickaitė, 2)Kotryna Volrumskaitė, 3) Izabelė Mlodavskaitė

Jonas Sicinskis (lenk. Jan Siciński g. apie 1560 m. – m. prieš 1621 m. balandžio 30 d.) – Lietuvos Sicinskių giminės Teisybės (Prawdzic) herbo bajoras, Abiejų Tautų Respublikos karo ir politinis veikėjas, Upytės pulko rotmistras, Biržų seniūnas, Upytės seimelio maršalka, Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas, Vladislovo Sicinskio tėvas.

Žinoma, kad jis buvo Valentino Sicinskio sūnus. Jo biografas A. Rachuba spėja, kad jis 1575 m. birželio 29 d. – 1576 m. lapkričio 30 d. studijavo Altdorfo universitete. Nuo 1578 m. būsimojo LDK etmono Kristupo Radvilos – Perkūno daliniuose dalyvavo karaliaus Stepono Batoro kovose prieš Maskvą. Priklausė Kristupo Radvilos klientams. 1587 m. dokumentuose minimas Upytės bajoro Mikalojaus Vekavičiaus nužudymo byloje. Vekavičiaus žmona už tai ant jo nė kiek neužpyko, net ištekėjo už Jono Sicinskio ir užrašė jam pirmojo vyro paliktus Lygumų, Pakruojo ir Upytės dvarus.

Jonas Sicinskis buvo vedęs 3 kartus:

• 1589 m. – pirmoji žmona buvo Kristina Bobrovnickaitė, Andriejaus duktė, Mikalojaus Vekavičiaus našlė. Sūnus Hektoras Dovydas Sicinskis (1589–1632 m.), Heidelbergo universitete studijavo teologiją, duktė Hanna, ištekėjo už Adomo Steckievičiaus, o 1622 m. – už karaliaus sekretoriaus Bazilino Ščepo. Hektoras Dovydas turėjo dukrą Konstanciją ir sūnų Aleksandrą (mirė 1694 m.).
• 1594 m. – antroji žmona Kristma (Kotryna) Volrumskaitė, Smolensko vaivados Jono ir Barboros Venclovaitės duktė. Duktė Elena mirė jauna.
• 1611 m. – trečioji žmona Izabelė Mlodavskaitė (1597–1621 m.) Vendeno žemės teisėjo ir Šmeltynsko seniūno Kasparo duktė. Sūnūs Kazimieras Sicinskis (1612 (?) – po 1699 m.) ir Vladislovas Sicinskis (apie 1615–1672 m.), duktė Justina (nuo 1650 m. karmelitė Vilniuje).

1588 m. vasarą, kaip spėjama, su Radvilos misija pabuvojo pas Žygimantą III Krokuvoje. 1591 m. dokumentuose jau minimas kaip Biržų seniūnas. 1593 m. liepos 3 d. – rugpjūčio 17 d. dalyvavo konvokacijoje Vilniuje, buvo išrinktas Lietuvos Tribunolo deputatu nuo Upytės pavieto.

1595 m. galėjo dalyvauti Radvilos žygiuose atremiant kazokų Polouso ir Semiono Nalivaikos Naugarduko ir Minsko puolimus. 1596 m. vasario 2 d. Upytės bajorija krašto gynimui jam pavedė išstatyti vėliavą (pulką) raitelių prieš kazokų plėšikavimą, be to, tais metais minima, kad būdamas Biržų seniūnu jis stiprino pilį. 1597 m. kovo 20 d. suteiktos Upytės seimelio maršalkos pareigos. 1599 m. dalyvavo sudarant sutartį tarp protestantų ir stačiatikių Vilniuje. 1600 m. gruodžio 19-21 dienomis dalyvavo Upytės priešseiminiame seimelyje. XVI a. pabaigoje supirkinėjo aplinkinių bajorų žemes, priešindamasis Kuršo kunigaikščio Vilhelmo Ketlerio pastangoms supirkinėti lietuvių bajorų valdas pasienyje.

1600 m. prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos susirėmimai su švedais dėl Livonijos. Jos ginti stojo Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Kristupas Radvila, dėl savo netikėtų žaibiškų smūgių pramintas Perkūnu. Jis su 5000 raitelių ir 600 pėstininkų 1601 m. birželio 23 d. įsiveržėlius atrėmė mūšyje prie Kokenhauzo, o vėliau, sumušęs Karolį atgavo ir Cėsių pilį už Dauguvos. Upytės vėliavos rotmistras Jonas Sicinskis 1601 m. kai išvyko buvęs vadas Liudvikas Vejheras, perėmė demoralizuotą apie 300 žmonių dalinį, stovėjusį Radvilave. Nematydamas galimybių išsilaikyti, išvedė dalinį į Šiaulių ekonomiją ir vadovavo pasienio gynybai 1601 m. vasaros kampanijoje, siuntė amuniciją ir pastiprinimus į Kokenhauzo pilį, tuo pat metu paruošė gynybai Biržų tvirtovę. Kai H. Vranglerio švedų pajėgos įsiveržė į Žemaitiją, J. Sicinskis balandžio pradžioje išžygiavo prieš jį, bet, pastarajam pasitraukus už Dauguvos, neatakavo stipresnio priešo. Gegužės pradžioje gavęs apie 800 žmonių pastiprinimą pajudėjo prie Kokenhauzo, kad užblokuotų švedus ir pridengtų LDK jėgų koncentraciją prie Anykščių. Tuo metu jo žinioje buvusios Upytės pavieto kuopos saugojo Lietuvos pasienį prie Kuršo.

Kuoknesės operacija užtruko, bet buvo sėkminga. Gegužės mėn. čia atvykęs Jonušas Radvila apgulė miestą. Karolio netikras sūnus Julenjelmas (Gyllenhjelm) Karlsonas, kuriam tėvas buvo pavedęs vadovauti prie Kuoknesės paliktai kariuomenei, nusprendė sausuma ir laivais Dauguva pristatyti apsuptai Kuoknesės miesto įgulai maisto ir amunicijos. Prie Kuoknesės gegužės 28 d. priartėjęs 2000–2400 karių Julenjelmo dalinys buvo atremtas ir išsklaidytas, o pasiųsti laivai, išskyrus du, pateko tuo metu per Dauguvą persikėlusiam etmonui K. Radvilai. Gegužės 29 d. Radvila J. Sicinskiui pavedė persekioti sumuštus švedų dalinius. J. Sicinskio dalinys švedus pasivijo ir birželio 2 d. sumušė juos prie Ėrglių, bet dėl artilerijos stokos pilies paimti negalėjo. Julenjelmas su pagrindinėmis jėgomis pasitraukė į Cėsis. Po to K. Radvila jam pavedė vykdyti baudžiamąsias operacijas Uždauguvyje. Birželio 23 d. husarų vėliavos (68 žirgai) priešakyje dalyvavo pergalingame mūšyje prie Kuoknesės. Liepos 13 d. prie Vendeno jam pavesta konvojuoti nugalėtą švedų įgulą.

1602 m. sausio 10 d. jau vėl vadovavo Upytės seimeliui, kuriame buvo renkamas vaznis (teismo vykdytojas). Vietos seimeliuose dalyvavo ir tų metų liepos 3 d. ir 1604 m. gegužės 5 d. Tais pačiais metais atsisakė Biržų seniūno pareigų, nors toliau liko Radvilos, tik jau Kristupo Radvilos, vėliau taip pat LDK etmono klientu. 1606 m. rugpjūčio 23 d. Upytės seimelio posėdyje pranešė apie politinius Karaliaus dvaro planus ir karą su Maskva.

1610 m. Upytės pavieto deputatas į Lietuvos Tribunolą, o 1611 m. ir pasiuntinys į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. 1612 m. vasario 2 d. Upytės seimelyje bajorai išrinko jį mokesčių rinkėju rinkliavai nuo gėrimų, kelių taisymo ir naujų muitų. Tais pat metais karaliaus paskirtas vienu iš komisijos dėl algų išmokėjimo Uždauguvio kariuomenei nariu. Komisija savo posėdžius pradėjo Rygoje rugsėjo mėn.

1613 m. vėl tapo Upytės pasiuntiniu į seimą, kuriame buvo išrinktas komisaru riboms tarp Upytės, Ukmergės ir Kauno pavietų bei Žemaitijos nustatyti. Tų pat metų balandžio 30 d. bajorija išrinko jį tiesioginių mokesčių rinkėju, o Žygimantas Vaza jam suteikė privilegiją Žeimelyje ir Pakruojyje kasmet rengti po du jomarkus. Jis vadovavo Upytės seimeliui 1613 m. spalio 14 d.

Kaip Upytės pasiuntinys 1614 m. rudenį dalyvavo konvokacijoje, tų metų Abiejų Tautų Respublikos Seime, 1615 m. gegužės 21 d. – birželio 5 d. konvokacijoje, 1616 m. seime pripažintas deputatu į Uždauguvio pilių revizijos komisiją, o kartu į komisiją, turėjusią kontroliuoti Ukmergės pavieto sienų išvedimą su Breslaujos, Vilniaus, Kauno ir Upytės pavietais. 1617 m. vasario 2 d. Panevėžyje išrinktas pasiuntiniu į Vyriausiąjį suvažiavimą Vilniuje, pradėjusį darbą tų metų balandyje.

1617 m. gruodžio mėnesį Kristupas Radvila, atsiėmęs visas Švedijos užimtas pilis, išskyrus Pernu, Livonijos kariuomenės vadovybę perdavė Jonui Sicinskiui ir išvyko į Biržus, o po kurio laiko – į seimą Varšuvoje, tikėdamasis gauti subsidijų karui tęsti. 1618 m. sausio 25 d. J. Sicinskis su 1000 raitelių avangardu pajudėjo į Estiją, bet du mėnesius užsitęsęs reidas, kurio metu pasiekta net Lodė, norimų rezultatų nedavė. Todėl jis iš Uždauguvio pasitraukė į Kuršą. Nebuvo kuo apmokėti kariams ir lėšų stygius atgrasino jį nuo tolimesnės tarnybos, todėl paliko stovyklą ir kitą tų metų pusmetį praleido Vilniuje, vykdydamas savo pareigas Tribunole. 1619 m. Seime buvo vienas iš Lietuvos pasiuntinių, protestavusių prieš lenkiškos komisijos dalies nutarimą dėl ribų tarp Lietuvos Brastos ir Paliesės bei Liubelsko vaivadijų nustatymo. Tų metų balandžio 2 d. vėl Upytės reliacinio seimelio vadovas.

Būdamas aktyvus kalvinas, finansavo čekų brolijos vyresniojo Teofilio Tumovsldo traktato „Krikščionių tikėjimo Lenkijoje atspindys“ išleidimą Vilniuje 1594 m., (II leid. Upytėje 1604 m.), jį dedikavęs Jonušui ir Jurgiui Radviloms. 1615 m. pastatė pastoriaus namą Naujamiestyje, paskyrė 17 valakų žemės Nociagalos kaime, taip pat užrašė lėšas katechetui, bakalaurui ir padėjėjui, padidino špitolės prie kirchės aprūpinimą. 1615 m. skyrė lėšų dviem mokytojams Papilio evangelikų reformatų parapijos mokykloje išlaikyti. Dalyvavo 1619 m. kalvinistų generaliniame Sinode Vilniuje, tikriausiai buvo ir eiliniame sinode 1620 m., nes ten buvo nagrinėjami Švobiškio dvarą liečiantys dokumentai. Žinoma, kad J. Sicinskis įsipareigojo juos perduoti tos kirchės patronui Kristupui Radvilai. Tais pačiais metai priešseiminiame Upytės seimelyje svarstė žemaičių vyskupo Stanislovo Kiškos poelgį, kai pastarojo paliepimu buvo sudeginta Gėluvos kirchė netoli Ariogalos. 1621 m. jo rūpesčiu Upytėje pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia.

Pagal vėlesnius šaltinius Jonas Sicinskis mirė Vilniuje nutrenktas perkūno, kartu su savo trečiąja žmona ir vaikais (arba tik dukterimi).