Fokker D.VII
| Fokker D.VII | |
.jpg)
| |
| Tipas | Naikintuvas |
|---|---|
| Gamintojas | Fokker Flugzeugwerke mbH |
| Kūrėjas | Reinhold Platz |
| Gamybos metai |  Vokietijos imperija m 1918
|
| Pirmas skrydis | 1918 m. sausis |
| Pradėtas naudoti | 1918 m |
| Baigtas naudoti |  Vokietija 1920 m  Belgija 1926 m  Nyderlandai 1931 m  Danija 1940 m  Lietuva 1940 m |
| Pagaminta vnt. | ~3300 |
| Vieneto kaina | 23 500 Vokietijos aukso markių (ℳ) (1918 m.) |
Fokker D.VII buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos Imperijoje sukurtas vienvietis mišrios konstrukcijos biplanas naikintuvas ("D" kategorijos orlaivis Idflieg klasifikacijoje) su laisvai nešančiais sparnais, vienas geriausių Pirmojo Pasaulinio karų naikintuvų. Gamintas Šverine (Vokietija) veikusioje „Fokker-Flugzeugwerke“ įmonėje. Pirmasis skrydis įvyko 1918 m. sausio mėnesį, į ginkluotę priimtas 1918 m. balandžio mėn. Po karo lėktuvas naudotas daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos karo aviacijoje.
Konstrukcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šio naikintuvo dizainą sukūrė Reinhold Platz, dirbęs „Fokker-Flugzeugwerke“ įmonėje.
Fokerio firma viena iš nedaugelio naudojo metalinę liemens konstrukciją, t. y. iš plieninių vamzdelių suvirintos fermos liemenį, dengtą drobe (dauguma I Pasaulinio karo lėktuvų turėjo medinę ir liemens, ir sparnų konstrukciją). Metalinis liemuo buvo pranašesnis eksploataciniu požiūriu, be to jo remontas po nedidelių avarijų galėjo konkuruoti nesudėtingumu su medinėmis konstrukcijomis; nuėmus drobinę dangą, galima buvo virinti bet kurią vietą.
Sparnai dviejų lonžeronų, medinės konstrukcijos, dengti drobe (iki pirmojo lonžerono – klijuote). Storas profilis į galus plonėja. Ir viršutinis, ir apatinis sparnas – nedalomi, vientisi. Viršutinis tvirtinamas prie profiliuotų metalinių vamzdžių, apatinis – prie liemens fermos apačios įduboje įrengtų tvirtinimo mazgų. Tarp viršutinio ir apatinio sparnų – N raidę sudarantys metaliniai ramsčiai. Sparnų lonžeronai dėžutiniai: lentynos klijuotos, dvisluoksnės, pušinės, o sienelės – iš klijuotės. Nerviūros – iš klijuotės, angos jose padarytos tik ten, kur reikia pralysti valdymo trosams. Eleronai tik prie viršutinio sparno, metalinės konstrukcijos, su ragine kompensacija, jų, kaip ir sparnų nuoslydžio briauną sudaro viela; išsitempus celonuotai drobei, ji deformuojasi sudarydama charakteringą banguotą kraštą.
Liemuo – ferminis, suvirintas iš plieninių vamzdelių, sustandintų metalinėmis atatampomis, dengtas drobe, išskyrus viršų, kuris iš klijuotės pagamintas apvalios formos. Varikliui pridengti naudojami skardiniai dangčiai, jie tvirtinami varžtais. Liemens drobė nėra priklijuojama prie fermos, o užtempiama, suvarstant trosą liemens apačioje. Vokiški Fokker D.VII neturėjo piloto užgalvio, jis buvo padarytas lietuviškuose variantuose. Piloto sėdynė gaminta iš skardos. Valdymas įprastinis: pedalai ir vairalazdė, ant jos galvutės buvo įrengti kulkosvaidžių gaidukai ir variklio valdymo svirtelės.
Uodegos plokštumos išlenktos iš plieninių vamzdelių ir dengtos drobe. Kylio plokštuma pastatyta nesimetriškai, kad kompensuotų propelerio reaktyvinį momentą, į kairę. Stabilizatoriaus kampą galima reguliuoti žemėje, įprastinis jo kampas – 3,5°.
.jpg)
Važiuoklei naudoti 760 x 100 mm stipinuoti, dengti drobe dydžio ratai, tvirtinami prie ašies, kuri patalpinta dėžutėje. Jos galuose ant dviejų strypelių užsukamas guminis lynas (amortizatorius), prilaikantis ir amortizuojantis ratų ašį. Ši dėžutė, mažinant jos aerodinaminį pasipriešinimą, profiliuojama nemažu sparnu, kuris be to dar ir suteikia papildomą keliamąją jėgą. Lietuviškos gamybos lėktuvuose (o taip pat ir vokiškuose po kapitalinio remonto) tokios važiuoklės buvo atsisakyta, pakeičiant ją įprastine dviaše (viena ašis sujungia „V“ spyrius, o ratų ašis pritvirtinama guminiais lynais prie pirmosios, be to ašys nebedengiamos jokiu profiliuojančiu sparneliu. Uodeginis medinis ramstis amortizuojamas dviem plieninėmis spyruoklėmis.
Lietuvoje „fokeriams“ kartais uždėdavo ir didesnius, 810 x 125 mm dydžio, ratus, kurie buvo naudojami lėktuvams LVG C.VI, LVG C.V, Albatros J.II, Halberstadt C.V ir DFW C.V.
Prietaisų lentą sudarė dvi slėgio benzino bakuose rodyklės, aukštimatis (ne visuose), variklio apsukų rodyklė, o taip pat startinis magnetas ir magnetų jungikliai. Benzino lygio rodyklė buvo ant liemens prie variklio, kompasas grindyse, šalia lakūno kairės kojos. Į lietuviškos gamybos lėktuvų prietaisų lentas dažnai buvo montuojama greičio ir kartais netgi posūkio-pokrypio rodyklė su pneumatiniu giroskopu.
Pagrindinis benzino bakas – iš žalvario, 61 litro talpos, jame padaryta atskira 17 l talpos tepalo sekcija. Papildomas 33 l talpos benzino bakas – viršutiniame sparne. Benzinas teka veikiant oro slėgiui, kurį pradžioj lakūnas sudaro rankiniu oro siurbliu, o skridimo metu slėgį sudaro paprasčiausias oro imtuvas.
Ginkluotė – du 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiai Spandau LMG 08/15, kiekvienas su 500 šaudmenų atsarga, įrengti ant liemens priešais pilotą, sinchronizuoti su propeleriu.
Eksploatacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šis lėktuvas vadinamas geriausiu to meto vokiečių naikintuvu. Fronto daliniuose naudotas nuo 1918 m. balandžio mėn. Be „Fokker" įmonės licencines kopijas gamykloje Johanistalyje gamino įmonė „Albatros Flugzeugwerke" (licencinis mokestis buvo 5% parduodamo lėktuvo vertės) tiek bei jos dukterinė įmonė „Ostdeutsche Albatros Werke (OAW)" (Šneidemiūlė). Pastarieji lėktuvai prie indekso buvo žymimi atitinkamai kodais (Alb) ir "OAW)
Pagal Kompjeno paliaubų sąlygas Vokietija turėjo perduoti visus Fokker D.VII Antantei.[1] Didžiausią jų dalį pasiėmė prancūzai. Virš 140 atsidūrė JAV, Belgijoje – 75, Anglijoje – 44, Kanadoje – 20. Iki Antantė pradėjo kontroliuoti Versalio sutarties sąlygų įgyvendinimą (1920 m. balandžio mėn.), nemažai Fokker D.VII išpardavė Vokietijos kariuomenė.
Karo pabaigoje licencinę Fokker D.VII gamybą su 208 AG galios Austro-Daimler varikliais buvo pradėjusi Budapešte veikusi įmonė Aviatik, suspėjusi pagaminti keliolika egzempliorių.
Pajutęs, jog nugalėtoje Vokietijoje jokių perspektyvų nebėra ir, pasinaudodamas suirute po Vokietijos kapituliacijos, Fokeris sugebėjo pervežti per sieną į gimtąją Olandiją 6 traukinius su gamybine ir kita įranga, be to 98 gatavus D VII bei 118 vnt. Fokker C.I (šiek tiek didesnis dvivietis variantas), kelis šimtus variklių ir kt. Fokkeris įkūrė naują įmonę ir Amsterdame atidarytame fabrike tęsė saikingą gamybą: 1920-22 metais pagamino 100 Fokker D VII, iš kurių 22 nupirko Olandijos armija ir 20 – laivynas. 50 Fokker D VII nupirko Sovietų Rusija (kartu su maždaug 500 kitokių Fokerio lėktuvų). Paskutinį užsakymą pagaminti Fokker D.VII 1928 m. pateikė Šveicarijos kariuomenė.
Šveicarija Fokker D.VII gamybos licenciją įsigijo 1929 metais. Iš viso ten skraidė 27 vnt. Fokker D.VII ir tik 1931 m. juos pradėjo keisti prancūziškais Dewoitine D-27. Lenkai 20 Fokker D VII įsigijo 1919 m. iš vokiečių ir dar apie 20 iš prancūzų 1921 m. Po vieną-kitą Fokker D VII turėjo Čekoslovakijos, Latvijos, Danijos, Suomijos, Italijos karinės oro pajėgos.[2]
Abi „Albatroso“ įmonės pagamino apie 2600, Šverino – 700 egzempliorių Fokker D.VII, tad iš viso buvo pagaminta iki 3500 vnt. Fokker D VII.[2]
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmuosius „fokerius“ tuometinė Lietuvos kariuomenės Aviacijos dalis įsigijo 1919 m. rudenį. Tiksli data kariuomenės archyvuose neaptikta, nes šie pirkimai iš vokiečių buvo ir neoficialūs ir nelegalūs (vokiečiai neturėjo teisės jokių karo lėktuvų pardavinėti).
Iš vėlesnių Karo aviacijos sandėlio dokumentų pavyko nustatyti, kad buvo įsigyti: du lėktuvai „Albatroso“ filijos (Schneidemunde) gamybos su varikliais „Mercedes D.III“ 160 AG – Fokker D.VII (OAW) 8397/18 ir Fokker D.VII (OAW) 8497/18. Iš kitų – vienas apibūdintas kaip neturintis numerių, su galingesniu aukštuminiu varikliu BMW IIIa 185 AG, Fokker D.VII 6508/18 taip pat su BMW IIIa, Fokker D.VII 9397/18 su Mercedes IIIa, taip pat Fokker D.VII Nr. 508/18 liemuo. Sandėlyje dar buvo įvairios kokybės Fokker D VII sparnų, uodegos plokštumų, radiatorių ir kt. dalių. Šie lėktuvai galėjo skraidyti tik po nemažo remonto ir sukomplektavus trūkstamas dalis.
1919 m. spalio mėnesį darytoje fotografijoje Kauno aerodrome jau matosi vienas Fokker D.VII (dar su vokiečių karo aviacijos ženklais). Pirmąjį iš kelių išardytų Fokker D VII sumontavo Aviacijos mokyklos pirmūnas V. Rauba.
Pirmą rimtesnį skridimą lietuviškas „Fokeris“ atliko 1920 m. spalio 2 d. Tą dieną leitenantas J. Dobkevičius su Fokker D.VII Nr. 2 iš Kauno nuskrido į Vilnių, o spalio 3 d. – parskrido į Kauną. Tuo metu lenkai pradėjo puolimą į Vilniaus kraštą. Pirmąjį kovinį skrydį Fokker D.VII Nr.2 atliko 1920 m. lapkričio 6 d., kai Kauno aerodromą puolė du lenkų bombonešiai. Gintis nuo jų su naikintuvu Fokker D.VII pakilo Jurgis Dobkevičius. Lenkų pilotai nesiryžo oro mūšiui ir, nelaukdami kol naikintuvas pakils iki jų, pasitraukė. Vienas iš jų netgi bombas išmetė neištraukus saugiklių.
Vėlesniais metais pagal turimus egzempliorius Lietuvos Karo aviacijos dirbtuvėse buvo pasigaminti dar keli lėktuvai (Fokker D.VII Nr. 27, 37, 38). Lietuviškos konstrukcijos „Fokeris“ naudojo anglišką „Siddeley Puma“ 240 AG variklį. Dėl to jis smarkiai skyrėsi nuo įprastinių: liemuo priekyje gerokai paaukštėjo, užimdamas beveik visą tarpą iki viršutinio sparno, propelerio mova buvo uždengta dideliu aptakumo koku, o vandens radiatorius buvo pastatytas ne variklio priekyje (Fokker D.VII radiatorius „Pumai“ buvo per mažas), o liemens apačioje. Šie lėktuvai pasiekdavo 200 km/h greitį.
Fokker D.VII buvo puikių pilotažinių ir eksploatacinių duomenų naikintuvas. Dėl technologiškos ir tvirtos konstrukcijos (liemuo suvirintas iš plieninių vamzdelių ir dengtas drobe) net po avarijų jį buvo patogu remontuoti, o dėl gerų pilotažinių savybių jis buvo mėgiamas ir vienas egzempliorius ištarnavo Lietuvos karo aviacijoje iki pat jos likvidavimo 1940 m.
Nuo 1928 m. Fokker D.VII Lietuvoje buvo naudojamas tik pilotų treniruotėms.
Administraciniuose dokumentuose šio orlaivio pavadinimas buvo trumpinamas iki "Fok D.VII".[2]
Specifikacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Fokker D.VII | ||||
|---|---|---|---|---|
| Paskirtis | Naikintuvas | |||
| Įgula | 1 | |||
| Ilgis | 6,95 m | |||
| Sparno mojis | Viršutinio | 8,93 m | ||
| Apatinio | 7,01 m | |||
| Sparno plotas | 20,5 m² | |||
| Aukštis | 2,75 m | |||
| Svoris | Tuščio | 670 kg | ||
| Pakrauto | ||||
| Maksimalus | 906 kg | |||
| Variklis | Modelis | Mercedes D.III | Mercedes D.IIIa | BMW IIIa |
| Tipas | vienas 6 cilindrų vandeniu aušinamas vienaeilis stūmoklinis variklis | |||
| Galia | 120 kW (160 AG) | 130,5 kW (175 AG) | 137,95 kW (185 AG) | |
| Propeleris | medinis, dvimentis, fiksuoto žingsnio | |||
| Greitis | Maksimalus | 189 km/h | 200 km/h | |
| Kreiserinis | ||||
| Smukos | tarp 60 ir 70 km/h[3] | |||
| Skrydžio lubos | 6000 m | |||
| Kilimo greitis | 3,92 m/s | 9,52 m/s | ||
| Kilimo laikas | į 1000 m | 4 min. 15 sek. | 1 min. 40 sek | |
| į 2000 m | 8 min. 18 sek. | 4 min. 5 sek. | ||
| į 3000 m | 13 min. 49 sek. | 7 min. 0 sek. | ||
| į 4000 m | 22 min. 48 sek. | 10 min. 15 sek. | ||
| į 5000 m | 38 min. 5 sek. | 14 min. 0 sek. | ||
| į 6000 m | - | 18 min. 45 sek. | ||
| Kovinio skrydžio atstumas | 266 km | |||
| Kovinio skrydžio trukmė | 1 val. 30 min. | |||
| Ginkluotė | Du su propeleriu sinchronizuoti 7,92 mm kalibro aviaciniai kulkosvaidžiai Spandau 08/15 | |||
Naudotojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Argentinos karinės jūrų pajėgos, 1 vnt.
- Austrijos–Vengrijos karinės oro pajėgos
- Belgijos karinės oro pajėgos, 9 eskadrilė
- Danijos karinės oro pajėgos, 1 vnt. 1922–1927 m.
- Karo aviacija
- Karinis jūrų laivynas
- Osmanų imperijos karinės oro pajėgos
- Luftstreitkräfte - karinės oro pajėgos
- Kaiserliche Marine - Karinis jūrų laivynas
- Karališkosios Vengrijos karinės oro pajėgos
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gray, Peter; Thetford, Owen (1970). German Aircraft of the First World War. London: Putnam. ISBN 978-0-370-00103-6.
- Marish, Elliot, Recreating the Fokker D.VII, The Vintage Aviation Echo, https://vintageaviationecho.com/fokker-d-vii/ Archyvuota kopija 2021-05-18 iš Wayback Machine projekto.
- Imrie, Alex (1971). Pictorial History Of The German Army Air Service 1914–1918. Shepperton, Surrey: Ian Allan Limited.
- Imrie, Alex (1978). German Fighter Units June 1917–1918. London: Osprey Publishing Limited. ISBN 0-85045-289-9.
- Imrie, Alex (1986). Fokker Fighters Of World War One. London: Arms and Armour Press. ISBN 0-85368-782-X.
- Imrie, Alex (1987). German Air Aces Of World War One. London: Arms and Armour Press. ISBN 0-85368-792-7.
- Gray, Peter; Thetford, Owen (1970). German Aircraft of the First World War. London: Putnam. ISBN 978-0-370-00103-6.
- Ramoška, Gytis; Fokker D VII Lietuvoje, http://www.plienosparnai.lt/page.php?238
- Owers, Colin (November–December 1995). „„Especially… The D.VII…“: The post-1918 career of the Fokker D.VII: Part One“. Air Enthusiast. No. 60. pp. 63–70. ISSN 0143-5450.
- Owers, Colin (January–February 1996). „„Especially… The D.VII…“: The post-1918 career of the Fokker D.VII: Part Two“. Air Enthusiast. No. 61. pp. 52–63. ISSN 0143-5450.
- Swanborough, Gordon; Bowers, Peter M. (1971). United States military aircraft since 1908,. Putnam. ISBN 0370000943.
- Weyl, A.R. (1988). Fokker: the Creative Years. London: Putnam. ISBN 0-85177-817-8.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „First World War“. http://www.nationalarchives.gov.uk. Nuoroda tikrinta 2018-11-05.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Ramoška, Gytis; Fokker D VII Lietuvoje, http://www.plienosparnai.lt/page.php?238
- ↑ Marish, Elliot, Recreating the Fokker D.VII, The Vintage Aviation Echo, https://vintageaviationecho.com/fokker-d-vii/ Archyvuota kopija 2021-05-18 iš Wayback Machine projekto.
| ||||||||||||||||||||||||||
