Florencija

Florencija it. Firenze
Florencija sutemus
Florencija 43°47′0″ š. pl. 11°15′0″ r. ilg. / 43.78333°š. pl. 11.25000°r. ilg. / 43.78333; 11.25000 (Florencija)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Italija
Regionas	Toskana
Provincija	Florencijos provincija
Meras	Matteo Renzi
Gyventojų (2008)	367 569
Plotas	102,4 km²
Tankumas (2008)	3 590 žm./km²
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Florencija
Kirčiavimas	Floreñcija
UNESCO	(angl.) (pranc.): 174

Florencija – miestas vidurio Italijoje, Toskanos regiono sostinė, prie Arno upės į rytus nuo Pizos. Verslo, pramonės, turizmo centras, geležinkelio mazgas. Pagrindinis miesto pajamų šaltinis – turizmas, taip pat stiklo gaminių, brangiųjų metalų, odos, keramikos pramonė, aprangos ir avalynės gamyba, meno kūrinių reprodukcija. Florencijos universitetas yra tarptautinis kultūros centras. Yra nacionalinė biblioteka. Per Antrąjį pasaulinį karą išliko tik vienas tiltas – Ponte Vecchio (pastatytas XIV a.), todėl po karo pastatyta keletas naujų modernių tiltų. Florencijos senamiestis įtrauktas Pasaulio paveldo sąrašą.

Senovėje Florencija buvo etruskų gyvenvietė.

Vėliau – romėnų miestas. Romėnai jam davė vardą Florentina. VI a. pabaigoje užimta langobardų.

Atgijo jau XI a. XIV a. pabaigoje čia įvyko pirmasis darbininkų sukilimas prieš valdžią - florentiečių audėjų streikas.

Vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros centrų. Bene žinomiausia Florencijos giminė – Medičiai (Medici). Jie miestą valdė net 300 metų. Jie pastatė Palazzo Medici su koplyčia, kurią puikiomis freskomis papuošė Benozzo Gozzolis, be to fundavo daug kitų žymių Florencijos statinių.

Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis, Džovanis Bokačas ir kt. Mikelandželas Florencijoje sukūrė garsiąją Dovydo skulptūrą.

1865 m. Florencija tapo suvienytos Italijos sostine, tačiau 1871 m. ją pakeitė Roma.

Jau viduramžiais mieste pasklido žinia apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinasto šventojo Kazimiero gyvenimą ir krikščionišką veiklą. 1675 m. Toskanos Didysis kunigaikštis Cosimo III de' Medici (1642–1723) kreipėsi į Vilniaus vyskupą Mikalojų Steponą Pacą prašydamas į Forenciją atsiųsti šventojo relikviją. 1677 m. garbingas siuntinys pasiekė kunigaikštį ir buvo patalpintas meniškame relikvijoriuje, kurį tam tikslui pagamino rūmų auksakalys Massimiliano Soldani. Šiandien dėžutė su užrašu, kad joje yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio relikvijos, saugoma Florencijos Šv. Lauryno bazilikoje (it. Basilica di San Lorenco).

Tas pats Toskanos valdovas pas vieną garsiausių Florencijos dailininkų Carlo Dolci (1616–1687) užsakė nutapyti Šv. Kazimiero paveikslą. Dabar šis meno kūrinys kabo Piti rūmų Apolono salėje (it. Palazzo Pitti galeria Palatina). 2004 metų pabaigoje jis buvo atgabentas į Lietuvą ir eksponuojamas Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus Vakarų Europos sakralinės dailės salėje.

Apie 1670 m. nutapytas paveikslas yra palyginus nedidelio formato (95x79 cm) ir vaizduoja Šventąjį iki juosmens, besimeldžiantį ar gal giedantį savo pamėgtą giesmę švč. Mergelės Marijos garbei: Omni diedic Mariae mealaudes anima …. Dešinėje nupiešta karūna, kairėje – lelijos šakelė, vienas svarbiausių šv. Kazimiero atributų.

Sutikimą parodyti paveikslą Lietuvos visuomenei davė speciali Italijos Kultūros ministerijos komisija, o kūrinį į Vilnių pargabenti sutiko tuometiniai Lietuvos Respublikos aukščiausieji pareigūnai: Prezidentas Valdas Adamkus, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.^{[1] [2]}

Lietuvos didikai Pacai XVII a. palaikė glaudžius ryšius sy Florencijos Pazzi gimine, laikydamiesi teorijos, kad abi šeimos turėjo bendrus protėvius.^[3]

Vienoje gražiausių miesto bažnyčių – Šventojo Kryžiaus bazilikoje (it. Basilika di Santa Crose) – šalia pasaulyje žinomų asmenybių Ugo Foscolo, Gioacchino Rossini, Galileo Galilei, Niccolo Machiavelli ilsisi ir Lietuvos didžiojo iždininko, žinomo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio palaikai. Išgarsėjęs savo polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“ Oginskis Italijoje atsidurė neatsitiktinai – buvo vedęs venecijietę dainininkę, Kurtuvėnų dvarininko Kajetono Nagurskio našlę Mariją de Nerį. Oginskio antkapinį paminklą galima pamatyti Kastelanių koplyčioje (it. Capella Castellani). Šiame mieste kompozitoriui gimė sūnus Irenėjus Kleopas – būsimas Raseinių bajorų maršalka, Rietavo žemės ūkio mokyklos steigėjas.

Kitoje, Šv. Morkaus bazilikoje, (it. Basilica di San Marco) palaidotas ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pusbrolis, Lietuvos didysis iždininkas kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis (1755–1833), taip pat jo duktė Konstancija Zappi. Nuo 1829 m. kunigaikštis gyveno Villa Favard name. Jam priklausė nekilnojamasis turtas Via Ponte alle Mosse ir Via Pistoiese gatvėse (ant pastarųjų abiejų pastatų išlikęs giminės herbas). Stanislovą Poniatovskį miestiečiai prisimena iki šiol: Cisteriečių vienuolyne prie Florencijos jo garbei atidengta memorialinė lenta.

Mieste mokėsi Pjetras Pertis, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų autorius; Mykolas Arkangelas Pallonis, sukuręs freskas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Pažaislio vienuolyne ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Florentietis architektas Cezaris Anikinis Lietuvoje suprojektavo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Via della Scala 65 ir Via dei Banchi 7 kurį laiką gyveno vilnietis poetas Julijus Slovackis. Šiame Italijos mieste 1978 m. mirė lietuvių tapytojas Antanas Gedminas.

2016 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos ambasada Italijoje pranešė, kad viena Florencijos gatvių bus pavadinta Lietuvos vardu. Tai padaryta minint 25-ąsias Lietuvos pripažinimo nepriklausoma valstybe ir įstojimo į Jungtinių Tautų Organizaciją metines.^[4]

Florencija garsi renesanso laikotarpio pastatais, bažnyčiomis ir monumentais bei yra vadinama „Renesanso lopšiu“ (it. la culla del Rinascimento). Žymiausias Florencijos monumentas, Florencijos katedra Santa Maria del Fiore pradėta statyti dar viduramžiais, bet renesanso laikotarpiu Filipo Bruneleskio buvo užbaigtas jos milžiniškas kupolas, vadinamas Duomo. Praėjus 600 metams po kupolo užbaigimo, jis vis dar laikomas didžiausiu visame pasaulyje plytų ir skiedinio kupolu. 1982 metais istorinis Florencijos centras (it. centro storico di Firenze) įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo Vietų sąrašą.

Be Florencijos katedros, miesto architektūroje dominuoja Vekijo rūmai (it.Palazzo Vecchio), Uficių galerija (it. Galleria Uffizi) , Šventojo kryžiaus (it. Santa Croce) bei Švč. Marijos Naujoji (it. Santa Maria Novella) katedros-bazilikos. Šiek tiek nuošaliau yra garsus XV a. Medičių įkurtas Šv. Morkaus (it. San Marco) domininkonų vienuolynas ir bažnyčia.

Florencijos miesto centras yra apsuptas viduramžių gynybinių sienų, kurios buvo pastatytos 14-ame amžiuje. Florencijos senamiestį į dvi dalis dalija Arno upė nuo seno skyrusi turtingų bankininkų ir komersantų rajoną nuo kitapus esančio amatininkų rajono, vadinamo Oltrarno (liet. kitapus upės). Nepaisant to, kad didelė dalis miesto buvo pastatyta renesanso laikotarpiu, jame galima rasti ir viduramžių, baroko, neoklasicizmo ir moderno architektūros.

Florencijoje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, o 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas.

Žaidžia ACF Fiorentina futbolo klubas.

1. ↑ Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus informacija Archyvuota kopija 2009-03-05 iš Wayback Machine projekto.
2. ↑ Vydas Dolonskas. Carlo Dolci’o paveikslas „Šventasis Kazimieras“ Vilniuje. („Literatūra ir menas“, 2004-11-12 Nr. 3023)
3. ↑ Dr. P Rėklaitis. Italų dailininkas Lietuvoje XVII amžiuje
4. ↑ Lietuvos vardas – Sovietų Sąjungos gatvės atkarpai Archyvuota kopija 2016-09-09 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Italijoje Pjemontas ir Ligūrija Porto Venerė, Činkve Terė ir salos (Palmarija, Tinas ir Tinetas) (1997) · Karališkosios Savojos dinastijos rezidencijos (1997) · Pjemonto ir Lombardijos Sakri Monti (2003) · Genuja: Le Strade Nuove ir Roli rūmų sistema (2006) · Pjemonto vynuogynų kraštovaizdis: Langė-Roeroas ir Montferatas (2014) Lombardija Valkamonikos uolų piešiniai (1979) · Santa Marija dele Gracijės bažnyčia ir dominikonų konventas su Da Vinčio „Paskutine Vakariene“ (1980) · Krespi d'Ada (1995) · San Džordžijo kalnas (2003, kartu su Šveicarija) · Retijos geležinkelis Albulos ir Berninos kraštovaizdžiuose (2008, kartu su Šveicarija) · Mantuja ir Sabjoneta (2008) · Langobardų vietovės Italijoje 568–774 m. Jų galios vietovės (2011) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Bergamas) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) Šiaurės Rytų Italija Venecija ir jos lagūna (1987) · Vičencos miestas ir Paladijo Veneto vilos (1994) · Padujos botanikos sodas (1997) · Akvilėjos archeologinė vietovė ir bazilika (1998) · Veronos miestas (2000) · Dolomitinės Alpės (2009) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Pesčiera del Garda ir Palmanova) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) · Proseko kalvos: Koneljanas ir Valdobjadenė (2019) · Padujos XIV a. freskos (2021) · Šiaurės Apeninų karstai ir urvai (2023) Emilija-Romanija ir Toskana Florencijos istorinis centras (1982) · Piazza del Duomo Pizoje (1987) · San Džiminjano istorinis centras (1990) · Renesanso miestas Ferara ir Po delta (1995) · Sienos istorinis centras (1995) · Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai (1996) · Pjencos miesto istorinis centras (1996) · Katedra, varpinė ir didžioji aikštė Modenoje (1997) · Val d'Orča (2004) · Toskanos Medičių vilos ir sodai (2013) · Didieji Europos SPA miestai (Montecatini Terme) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Bolonijos portikai) (2021) Lacijus, Umbrija ir Markė Romos istorinis centras, Šventojo Sosto valdos ir San Paolo Fuori le Mura (1980, kartu su Vatikanas) · Pobleto vienuolynas (1991) · Urbino istorinis centras (1998) · Adriano vila Tivolyje (1999) · Asyžius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika ir kitos pranciškonų vietovės (2000) · Vila d'Estė Tivolyje (2001) · Červeterės ir Tarkvinijos etruskų nekropoliai (2004) Pietų Italija Materos urvai ir urvų bažnyčios (1993) · Neapolio istorinis centras (1995) · Kastel del Montė (1996) · Alberobelo truliai (1996) · XVIII a. Kazertos karališkieji rūmai su parku, Vanvitelio akvedukas ir San Leučijo kompleksas (1997) · Pompėjos, Herkulaniumo ir Tore Anunciatos archeologinės sritys (1997) · Amalfio krantas (1997) · Čilento ir Valo di Diano nacionalinis parkas su Pesto ir Velijos archeologinėmis vietomis bei Čertosa di Padula (1998) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Via Appia. Regina Viarum (2024) Sicilija ir Sardinija Su Nuraksi di Baruminis (1997) · Agridžento archeologinė vietovė (1997) · Kazalės romėnų vila (1997) · Lipario salos (2000) · Val di Noto vėlyvojo baroko miestai (2002) · Sirakūzai ir uolingasis Pantalikos nekropolis (2005) · Etna (2013) · Arabų-normandų Palermas ir Čefalu bei Monrealės katedros (2015) Nematerialaus paveldo objektai