Emanuelis Levinas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Emanuelis Levinas
Gimė	1906 m. sausio 12 d. Kaunas
Mirė	1995 m. gruodžio 25 d. (89 metai) Paryžius
Veikla	prancūzų filosofas

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas; 1906 m. sausio 12 d. Kaune – 1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje) – prancūzų filosofas.^[1]

Emanuelis Levinas (rus. Эммануэль Левинас, pranc. Emmanuel Lévinas) gimė 1906 m. sausio 12 d. litvakų šeimoje Kaune, tuometinėje carinės Rusijos imperijoje. Dėl Pirmojo Pasaulinio karo sukrėtimų šeima 1916 m. persikėlė į Charkovo guberniją Ukrainoje. Per tą laiką Rusijoje įvyko 1917 m. vasario revoliucija ir spalio perversmas. Emanuelis Levinas pradinius mokslus išėjo rusakalbėse mokyklose Kaune ir Charkove.^[2] 1920 m. šeima grįžo į Kauną, atsikūrusią Lietuvos Respubliką. Prieš išvykdamas į Prancūziją, Levinas dvejus metus mokėsi žydų gimnazijoje. Lietuvoje Levinas įgijo tradicinio žydų mokymo pagrindus.

Levinas pradėjo savo filosofines studijas Strasbūro universitete 1923 m.,^[1] čia jis susipažino su garsiu prancūzų filosofu Maurice Blanchot, kuris tapo vienu iš geriausių jo draugų. 1928 m. jis nuvyko į Freiburgo universitetą studijuoti Edmund‘o Husserl‘io fenomenologijos. Freiburge jis taip pat susitiko su Martin'u Heidegger'iu, kurio filosofija jį (tuo metu) labai sužavėjo. Levinas tapo vienu iš pirmųjų prancūzų intelektualų, atkreipusių dėmesį į Husserl'io ir Heidegger'io kūrinius. E. Levinas 1931 m. išvertė Husserl’io „Dekarto meditacijas". Jo mintis pritaikydamas savo filosofijai, parašė kūrinius „Intuicijos teorija Husserl‘io fenomenologijoje“ (La théorie de l'intuition dans la phénoménologie de Husserl; jo 1929/30 filosofijos daktaro tezės), „Nuo egzistencijos prie egzistentų" (De l'Existence à l'Existant; 1947 m.), ir „Atrandant būtį su Husserliu ir Heideggeriu“ (En Découvrant l’Existence avec Husserl et Heidegger); pirmasis leidmas 1949 m., vėlesnis leidimas 1967 m.).

Gavęs daktaro laipsnį, E. Levinas pradėjo mokyti žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau tapo jos direktoriumi. 1961 m. pradėjo dėstyti Poiters universitete, 1967 m. Paryžiaus universiteto Nanterre'o filiale ir Sarbonos universitete 1973 m., kur 1979 m. išėjo į pensiją. Jis taip pat buvo Šveicarijos Freiburgo universiteto profesorius. 1989 m. už savo filosofinius kūrinius buvo apdovanotas Balzano premija.^[3]

• 1930. The Theory of Intuition in Husserl’s Phenomenology.
• 1947. De l’existence à l’existant. (Existence and Existents)
• 1948. Le Temps et l’Autre. (Time and the Other)
• 1949. En Découvrant l’existence avec Husserl et Heidegger.
• 1961. Totalité et infini: essai sur l’extériorité. (Totality and Infinity)
• 1963 & 1976. Difficult Freedom: Essays on Judaism.
• 1972. Humanisme de l’autre homme (Humanism of the Other)
• 1974. Autrement qu’être ou au-delà de l’essence. (Otherwise than Being or Beyond Essence)
• „A Language Familiar to Us“. Telos 44 (Summer 1980). New York: Telos Press.
• 1982. Of God Who Comes to Mind
• 1991. Entre Nous

Šis straipsnis apie Prancūzijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.