Elbasanis

Elbasanis alb. Elbasan
Elbasanis 41°06′0″ š. pl. 20°04′0″ r. ilg. / 41.10000°š. pl. 20.06667°r. ilg. / 41.10000; 20.06667 (Elbasanis)
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Albanija
Apskritis	Elbasanio apskritis
Apygarda	Elbasanio apygarda
Gyventojų (2011[1])	78 703
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Elbasanis
Kirčiavimas	Elbasãnis

Elbasanis – miestas centrinėje Albanijos dalyje, Elbasanio apygardoje ir Elbasanio apskrityje. Vienas didžiausių ir svarbiausių šalies miestų, apygardos ir apskrities centras. Dauguma gyventojų albanai, musulmonai sunitai.

Miestas išsidėstęs kalnuotoje vietovėje, apie 150 m virš jūros lygio, dešiniajame Škumbinio upės krante. Elbasanis yra įsikūręs apie 54 km į pietus nuo Tiranos ir 82 km į rytus nuo Duresio, 135 km i šiaurę nuo Korčios. Per miestą eina svarbus Duresio–Pogradecio geležinkelis, vienas svarbiausių plentų į kaimyninę Makedoniją.

Elbasanis – ūkio regiono centras ir vienas didžiausių šalies pramonės centrų su išvystyta juodosios metalurgijos, maisto, tekstilės, medienos pramonė. Alyvuogių, vaismedžių, tabako, medvilnės, javų ir daržovių auginimo centras. Kraštotyros ir švietimo muziejai, pedagoginis institutas.

Elbasanis ir jos apylinkės yra vienos iš seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų; pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Jau senovės laikais dabartinis miestas ir jo apylinkės buvo apgyvendintos senųjų šio regiono gyventojų – ilyrų genčių, kurios iš dalies buvo veikiamos šalimais egzistavusios graikų civilizacijos.

Dabartinio miesto šaknys glūdi antikos laikais, dabartinėje miesto teritorijoje romėnams I a. įkūrus didelę tvirtovę, kuri romėnų laikais buvo žinoma kaip Masio Skampa (lot. Masio Scampa) vardu; Ilyrų kalba skampa reiškia „uola, viršūnė“. Ilgainiui miestui augant ir plečiantis, nuo III ir IV a. sandūros, miestas yra žinomas kaip Hiskampis (lot. Hiscampis) vardu. Miestas buvo svarbus prekybos centras, išsidėstęs svarbaus prekybos kelio – Via Egnatia – dviejų atšakų sankirtoje, vedusioje į to meto svarbius Balkanų miestus – Apoloniją ir Dirachijų. Miestas buvo svarbus ankstyvosios krikščionybės centras: mieste buvo keletas bažnyčių, vyskupo rezidencija. Vėlyvosios antikos laikais dėl didžiojo tautų kraustymosi padažnėjusių barbarų (ostgotų) antpuolių miestas sunyko ir neteko didesnės ekonominės bei socialinės reikšmės.

Ankstyvaisiais viduramžiais žlugus Romos imperijai, dabartinės miesto apylinkės atiteko Bizantijai. VI a. imperatoriaus Justiniano Didžiojo iniciatyva sunykusį miestą buvo bandoma atgaivinti ir apsaugoti sutvirtinant jį naujais įtvirtinimais, tačiau tuo metu į Balkanų regioną ėmus intensyviai skverbtis bulgarų protėvių gentims ir slavams, miestas per 200 metų buvo galutinai sunaikintas ir apleistas. Nuo VI a. palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių. Nepaisant slavų migracijos, dabartinės miesto apylinkėse tuo laikotarpiu egzistavo gana gausi rumunams artima arumunų tauta.

Viduramžiais dabartinio miesto apylinkės priklausė Bizantijai. Kurį laiką miesto apylinkės priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m. ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei – Epyro Despotijai, vėliau Serbijos karalystei, kol galiausiai XIV a. pabaigoje dabartinio miesto teritorija atiteko Osmanų imperijai.

Miesto atgimimas prasidėjo 1467 m., kuomet Osmanų sultono Mehmeto II iniciatyva antikinio miesto teritorijoje, kur stovyklą buvo įsirengusi osmanų kariuomenė, buvo nuspręsta pastatyti miestą-tvirtovę. Miestas-tvirtovė buvo pavadintas El Basano (turk. El Basan) vardu, turkų kalba reiškiančio „tvirta vieta“. Turkų valdymo laikais miestas suklestėjo, tapo svarbiu amatų ir prekybos centru. XVII a. pabaigoje mieste gyveno apie 2000 gyventojų, buvo graikų, arumunų, slavų, turkų ir albanų bendruomenės, miesto apylinkės buvo gausiai gyvenamos arumunų. Ėmus plisti islamui miestas tapo svarbiu šios religijos centru dabartinėje Albanijos teritorijoje. 1864 m. miestas buvo sandžako, priklausiusio Monastiro vilajetui, centru.

XX a. pradžioje miestas tapo vienu iš albanų kultūrinio ir tautinio atgimimo centrų, mieste buvo įkurta pirmoji šalyje mokytojų seminarija. Tačiau dėl islamo svarbos ir istorinio vaidmens šiame mieste bei „Jaunųjų Turkų“ įtakos, miestas kurį laiką buvo albanų švietimo reformų pasipriešinimo centru, ypatingai priešindamasis siekiui arabų rašmenis keisti lotyniškaisiais.

1912 m. Albanijai paskelbus nepriklausomybę miestas atiteko naujai susikūrusiai valstybei. I pasalinio karo metu (1915–1918 m.) miestą užėmė Serbija, Bulgarija, Austrija-Vengrija ir Italija. Tarpukario laikotarpiu mieste klestėjo alkoholio gamybos ir tabako ruošos pramonė.

II pasalinio karo išvakarėse 1939 m. miestą, kaip ir likusią šalies dalį užėmė Italijos kariuomenė. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos, kol galiausiai 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų.

Komunistinės diktatūros laikais miesto reikšmė išaugo, buvo vykdoma sparti industrializacija, miesto plėtra. Po diktatūros žlugimo miestas, kaip ir visa šalis, patyrė didžiulį nuosmukį. 1997 m. ekonominės krizės metu mieste kilo neramumų, susirėmimų su policija.

Dėl šio krašto turtingos istorinės praeities, mieste ir jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir paminklų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų ir bizantinės epochos statinių liekanų (IV–V a. bazilikos griuvėsiai). Išlikę XV a. turkų tvirtovės sienos ir bokštai, perstatyti XIX a., XIV–XVI a. mečetės, gyvenamieji namai. Netoli miesto esančioje pravoslavų vienuolyno bažnyčioje yra palaidoti serbų šventojo ir Duklijos karalystės valdovo Jovano Vladimiro (serb. Јован Владимир) palaikai.

Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų, pramonės įmonių; vienas didžiausių šalies pramoninių kompleksų – plieno kombinatas (1974 m.).

Dabartiniais laikais^[kada?] pastatyta administracinių ir gyvenamųjų namų, mečečių.

• AF Elbasani – futbolo klubas; futbolo akademija.
• KF Elbasani – buvęs futbolo klubas;
• Elbasanio Arena – stadionas, talpinantis 12, 8 tūkst. žiūrovų

• Miesto nuotraukos