Dubininkas
| Dubininkas | ||
|---|---|---|
  Dubininkas |
||
| 54°05′42″š. pl. 24°16′55″r. ilg. / 54.095°š. pl. 24.282°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Varėnos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Marcinkonių seniūnija | |
| Gyventojų | 4 | |
 Vikiteka |
Dubininkas | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Dubieniki, rus. Дубеники | |
Dubininkas (dzūk. Dubinykas)[2] – etnografinis gatvinis kaimas Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos rajono savivaldybės pietvakariuose, 8 km į šiaurės vakarus nuo Marcinkonių, prie Merkio intako Skroblaus upelio. Netoli kaimo į Skroblaus upę įteka Duburių upelis. Greta įsteigtas Skroblaus rezervatas. Šalia yra Laumių bala, į Skroblų suteka keli šaltiniai.[3]
Kaimas padrikasis su gatvinio kaimo bruožais (tokio plano kaimų Lietuvoje mažai). Sodybos išsidėsčiusios aplink stačiakampio plano aikštę, į kurią sueina 4 gatvės.[4]
Viešasis transportas į kaimą nevažiuoja. Kartą per savaitę autobusas užsuką tik į šalia esantį Puvočių kaimą. Arčiausia geležinkelio stotis – Marcinkonyse. Populiariausia transporto priemonė – dviratis, anksčiau – arkliai. Į kaimą atvažiuoja grybų supirkėjai ir porą kartų per savaitę autoparduotuvė.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas kilęs iš žodžio dùbininkas. LKŽ pateikiama jo reikšmė – „dubos savininkas“. Tiesa, ne visai aišku, ką čia reiškia dubà. Pateikiamos šios žodžio reikšmės „pirkia, sodyba; jauja; drevė, uoksas“, bet visos jos užrašytos Žemaitijoje arba Šiaurės Lietuvoje. Labiau tikėtina, kad čia dùbininkas galėtų reikšti „odų išdirbėjas, odininkas“ (plg. rus. дубитель, bltr. дубільнік) ← dū̃bas, dū̃bai („medžių žievės, luobas; iš jų padarytas raugas kailiams“). Tai labiau atitiktų Dainavos giriai būdingus industrinės kilmės vietovardžius.[5]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVII–XIX amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kada tiksliai įsikūrė Dubininko kaimas nežinoma. 1637 m. Varėnos, Perlojos ir Merkinės girių ordinacijos metu, taip pat ir 1712 m. Varėnos girininkijos inventoriuje Dubininko kaimas neminimas. Jo nėra ir 1738 m. Merkinės seniūnijos inventoriuje, nors gretimai esantis Margionių kaimas ten jau įrašytas. Istoriniuose šaltiniuose Dubininko kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1742–1748 m. sudarytose Merkinės parapijos metrikų knygose. Jose nurodoma, kaime gimė tik vienas žmogus, o tuo pačiu laiku gretimuose kaimuose gimimų užregistruota daugiau (Puvočiuose – 42, Kapiniškėse – 15). Tai rodo, kad tuo metu kaimas buvo tik pradėjęs kurtis.[6]
Išsamesnių žinių randama nuo 1785 m. Tais metais sudarytame Varėnos seniūnijos, Margionių palivarko inventoriuje nurodoma, kad kaime gyveno 4 baudžiauninkų šeimos: Karlono, Kielės, Akstino ir Šibailos. Žmonių, turinčių šias pavardės, kaime būta ir XX a. pab.
Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. pradžios sodybų kaime padaugėjo nuo 4 iki 6. Jose gyveno kelios tos pačios šeimos kartos – 5-12 žmonių. 1823 m. inventoriuje nurodoma, kad kiekviena sodyba kas savaitę turėjo eiti 2 dienas lažo, per metus dalyvauti 6 talkose, 2 kartus per metus atlikti pastotes, mokėti 2,1 rublių činšo, duoti dvarui 2 vištas, 30 kiaušinių, 2 kapas grybų, vežimą šieno, numegzti svarą tinklo, pagaminti 2 kapas skiedrų stogams dengti.
1856 m. liustracijos dokumentai rodo, kad kaime buvo 6 sodybos. Kiekvienai iš jų buvo skirta po 100 dešimtinių ariamosios žemės, 5 dešimtinės pievų ir sodybinės žemės sklypų. Tais pačiais metais sudarytame inventoriuje nurodoma, kad valstiečių šeimos turėjo po 1-2 arklius, 4-6 jaučius, 2-5 karves, laikė nuo 3 iki 15 avių, 1-5 kiaules.[6]
XX a. 1-oji pusė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valakų dalybos Dubininke prasidėjo XX a. pradžiose, t. y. truputį vėliau nei kituose Pietryčių Lietuvos kaimuose. 1907 m. kaime tebebuvo 6 sodybos, nors žemę dalinosi 12 atskirų šeimų. Žemių dalybos vyko iki Antrojo pasaulinio karo, atskirų sodybų tuo metu padaugėjo nuo 6 iki 16.
Kadangi kaime nebuvo pelningo darbo, tai XX a. pradžioje daugelis dubininkiečių patraukė uždarbiauti į Ameriką. Vieni jų grįžo, o kiti – ten įsikūrė nuolatos. 1907 m. iš visų 92 Dubininko gyventojų kitur dirbo 20, t. y. 22 proc.
Nepriklausomos Lietuvos metu valstiečių materialinė gerovė nebuvo vienoda. Tačiau trobesiai, ypač ūkiniai, nei dydžiu, nei forma turtinės nelygybės nerodė. Žemė visiems duodavo maždaug po lygiai gėrybių, todėl trobesių skaičius nei jų dydžiai sodybose beveik nesiskyrė. Mažiausiai turimos žemės plotas buvo ketvirtis valako, mažažemių ir bežemių valstiečių nebuvo. Dėl to kaime susikūrė sodybos, turinčios panašaus dydžio ir kiekio ūkinių pastatų. Sodybos buvo tik skirtingai suplanuotos. Kiek įvairesnio dydžio ir išvaizdos buvo gyvenamieji namai.[6]
Tarpukariu Dubininkas buvo valdomas lenkų (priklausė Gardino apskrities Marcinkonių valsčiui).
Sovietmetis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pokario metais kaimas neišvengė represijų, pora šeimų buvo ištremtos į Sibirą. Dubininko kaimo gyventojų sąlygos sovietinės santvarkos metais pasikeitė. Kaimas priklausė Puvočių kaime esančiam „Raudonojo spindulio“ kolūkiui, kuris gyvavo nepilnus dvejus metus.
Daugiausiai pajamų gyventojai gaudavo iš darbo ūkyje, o papildomai, kaip ir seniau, – iš miško gėrybių bei sodybinių sklypų. Nors gyvenimo sąlygos ir gerėjo, bet kaimas tuštėjo – žmonės emigravo į miestus. Gerokai pasikeitė ir kaimavietės planas. Nusenę tėvai apleido savo sodybas ir išvažiavo gyventi pas vaikus į miestus. Mirus savininkams, buvo nugriaunami likę pastatai.
Sodybų plano struktūrą lėmė ir pasikeitę gamybiniai santykiai – nemaža dalis ūkinių pastatų per paskutinius dešimtmečius buvo perstatyti į mažesnius, o likę – ne visuomet naudojami pagal buvusią paskirtį. Dubininkas – nykstantis kaimas, neturįs realių galimybių atgimti. Girininkija, kuriai sovietiniais laikais priklausė kaimas, buvo įsikūrusi tik už pusantro kilometro, Puvočių kaime. Tačiau miškų ūkis nesirūpino netoli girininkijos esančiu kaimu. Šalia buvo daugiau ir patogesnėse vietose įsikūrusių gyvenviečių, todėl joms ir buvo skiriama daugiau dėmesio.
Kaimo struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaimavietės išsidėstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kompaktiškos netolygiai išsidėsčiusios gyvenvietės užuomazgos galėjo susiformuoti jau XIX a. pabaigoje, kai pradėjo irti nuo seno egzistavusios bendrės. Iš pradžių naujos šeimos statydinosi pastatus tėvonijos sodybose, sodams ir daržams tinkamiausioje žemėje. Jos buvo mažai, todėl statybai tekdavo ieškoti naujų teritorijų už senųjų ribų. Būdinga tai, kad naujieji plotai naudoti ne naujoms sodyboms kurti, o tik kluonams, kurių funkciniai ryšiai su gyvenamuoju namu nebuvo tokie glaudūs kaip tvartų, statyti. Taip kairėje, pro kaimą einančio Margionių–Merkinės keliuko pusėje susiformavo daugumos sodybų kluonai.
Plėsdamiesi senose sodybų ribose gyvenvietė įgijo retai Lietuvoje pasitaikančią plano struktūrą. XIX a. viduryje susiformavusi struktūros užuomazga neprarado savo reikšmės – vėduoklės forma išsidėsčiusios sodybos buvo plano struktūros pagrindas, išryškėję keturios gatvės, kurios suėjo į nedidelę keturkampę aikštę.
Vis dėlto per palyginti trumpą laiką pasikeitė tiek pastatų vietos, tiek patys pastatai. Nuo XX a. pradžios iki 1974 m. senose vietose išliko tik trys gyvenamieji namai, vienas svirnas ir vienas tvartas. Toks greitas ir smarkus gyvenvietės bei sodybų keitimasis – retas reiškinys, todėl Dubininkas yra etalonas savaimingai susiklosčiusių kaimo plano struktūros kaitai pažinti ir gamybinių bei socialinių santykių plėtojimosi poveikiui nustatyti.
Plečiantis kaimavietei, senose vietose stengtasi kurti kompaktiškas sodybas su bendrais kiemais, ūkinius pastatus statant atokiau nuo pagrindinės sodybos. Tarpukariu pamažu keitėsi senos bendrių egzistavimo metu susiklosčiusios tradicijos – iš to paties kiemo kilusioms šeimoms gyventi arti viena kitos. Ūkiniai interesai gauti kuo daugiau naudos iš žemės ir tarpusavio ginčai buvo viena svarbiausių priežasčių, skatinusių turėti aiškiai apibrėžtomis ribomis sodybas ir gyventi izoliuotai vieniems nuo kitų.[6]
Šiuo metu Dubininkas turi architektūros paminklo statusą. Kaime yra vis dar žaliuojantis, žymusis Dubininko ąžuolas.
.jpg)
Pastatų išsidėstymo ypatumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visoms kaimo sodyboms būdinga tai, kad jų trobesiai suskirstyti į dvi funkcines grupes: gyvenamieji namai bei svirnai ir ūkiniai pastatai. Pirmoji grupė nuo antrosios atskirta tvoromis. Ūkiniai pastatai sodybose arba už jos ribų (kluonai) statyti be kokio nors bendro plano. Gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai kartu su želdiniais formuoja įvairaus kontūro ir dydžio atitvaras arba pusiau uždaras kiemų erdves, kurių ribas paryškina daugybė tvorų.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | ||||||||||
| 1823 m. | 1866 m.[7] | 1905 m.[8] | 1907 m. | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1979 m.sur.[11] | 1985 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 24 | 46 | 99 | 92 | 62 | 48 | 26 | 17 | 10 | ||
| 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur.[16] | - | - | - | - | - | - | ||
| 10 | 4 | 4 | - | - | - | - | - | - | ||
| ||||||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Henrikas Gudavičius, Algimantas Černiauskas, Mindaugas Černiauskas. Nerūpėjo niekur išvažiuoti Archyvuota kopija 2021-10-06 iš Wayback Machine projekto., ištrauka. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
- ↑ Kapiniškiai. Rudnia. Dubininkas. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinis parkas, 2005.
- ↑ Dubininkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 19.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Kazys Šešelgis. Lietuvių liaudies architektūros paminklai III. Savaimingai susiklostę kaimai. Vilnius, 1988.
- ↑ Dubieniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 189 psl. (lenk.)
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Dūbininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 438 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kazys Šešelgis. Dubininkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 463
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- Stanaitis, Saulius. Dzūkijos nacionalinis parkas: kaimai ir gyventojai. Vilnius, 2001, p. 137–141.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Trasninkas – 1,5 km | Puvočiai – 3 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
