Marcinkonys

54°03′14″š. pl. 24°24′29″r. ilg. / 54.054°š. pl. 24.408°r. ilg.

Apskritis

Alytaus apskritis

Savivaldybė

Varėnos rajono savivaldybė

Seniūnija

Marcinkonių seniūnija

Gyventojų

493

Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Marcinkónys
Kilmininkas:	Marcinkonių̃
Naudininkas:	Marcinkonìms
Galininkas:	Marcinkónis
Įnagininkas:	Marcinkonimìs
Vietininkas:	Marcinkonysè

Istoriniai pavadinimai

lenk. Marcinkańce, rus. Марцинканцы

Marcinkonys – kaimas Varėnos rajono savivaldybės pietuose, 21 km į pietvakarius nuo Varėnos, prie Vilniaus–Marcinkonių geležinkelio, šalia Dorupio ir Grūdos upių, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Seniūnijos centras, seniūnaitija. Yra Marcinkonių geležinkelio stotis. Veikia ambulatorija, vaistinė, biblioteka, paštas (LT-65027), kultūros namai, girininkija, etnografinis muziejus (etnokultūrinio ir gamtosauginio švietimo centras). Kaime susibūrusi humoro grupelė „Spanguolė“, etnografinis ansamblis.

Etimologija

Marcinkonys – asmenvardinis vietovardis, kilęs iš asmenvardžio Marcinkónis (plg. pavardės Marcìnka, Marciñkus).^[2] Tai suslavinto krikšto vardo Martynas formos (plg. lenk. Marcinko, Marcinek, bltr. Маpтынчык).^[3]

Geografija

Tai vienas didžiausių pagal užimamą plotą kaimas Lietuvoje (143 ha). Kaimas apsuptas didelių miškų, tai vienas gyventojų verslo šaltinių. Drevėtos pušys – gamtos paminklai. Geležinkeliu susisiekia su Varėna bei Vilniumi, asfaltuotais keliais – su Druskininkais, Merkine ir Varėna, yra geležinkelio stotis. Kaimo apylinkėse yra žemyninės kopos, Girinio sveikatingumo takas (3,6 km), už 4 km į pietus – pažintinis takas po Čepkelių raistą.

Marcinkonyse įsikūrusi Dzūkijos nacionalinio parko administracija ir informacinis centras (nuomoja dviračius, baidares), parko muziejus, Čepkelių gamtinio rezervato administracija (su rezervato gamtos ekspozicija-muziejumi), Etnografinis muziejus ir Tado Ivanausko zoologijos muziejaus filialas. Veikia užsienio ir šalies turistų pamėgti svečių namai „Ėglis“.

Istorija

Marcinkonys pirmą kartą minimi 1604 m. Merkinės parapijos metrikų knygose. 1637 m. minima miško žvalgų gyvenvietė. 1770 m. čia kaip Merkinės filija pastatyta pirmoji Marcinkonių bažnyčia. 1777 m. įkurta parapija, ji veikė trumpai, atkurta 1921 m. Kaimas pradėjo augti XIX a. antrojoje pusėje, kai pro jį buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis ir pastatyta geležinkelio stotis, aplink Marcinkonių stotį išsiplėtė gyvenvietė, kuri XX a. antroje pusėje susijungė su kaimu. Dirbamos žemės buvo mažai, gyventojai vertėsi miško darbais, amatais, nuo XIX a. pabaigos rinko grybus ir spanguoles; surinktos gėrybės traukiniais buvo išvežamos ir į Sankt Peterburgą bei Varšuvą, dėl to Marcinkonyse apsigyveno žydų – prekybos tarpininkų. XIX a. pabaigoje Marcinkonys buvo kaimas Trakų apskrityje.^[4]

1912 m. įsteigta grybų džiovinimo įmonėlė. Nuo 1896 m. čia buvo platinama draudžiamoji spauda lietuvių kalba, dirbo daraktoriai. 1911 m. įkurtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. vokiečių okupacinės administracijos nurodymu medienai išvežti nuo Marcinkonių iki Katros upės nutiestas siaurasis geležinkelis, kuris veikė iki XX a. vidurio.

Po I pasaulinio karo, kai pateko Lenkijos valdžion, kuriai priklausė 1920–1939 m. Gyventojai buvo persekiojami už lietuvybės puoselėjimą ir gynimą, neapsieita ir be aukų – Lenkijos pasienio kariuomenė ir policija 1920 m. nukankino kun. P. Raštutį, 1923 m. – dar 2 gyventojus. Labiausiai marcinkoniškius išgarsino lietuviški kryžiai (kaip valstybės herbe), kuriuos lietuviai statė, o lenkai viešai (kartais ir slapčia) griovė ir naikino. Toks kryžius buvo pastatytas Marcinkonyse 1933 m. pabaigoje. Policijos komendantas įsakė jį nugriauti, bet neatsirado žmonių, kurie padarytų tai net už lenkų siūlomus pinigus. Todėl kryžius sunaikintas tik pasamdžius darbininkus iš kitur. Po šio incidento kilo dideli neramumai, iškelta byla net pasiekė Lenkijos seimą. Veikė 2 (lenkų ir lietuvių) kooperatyvai.

1939–1940 m. kaimas buvo Baltarusijos TSR sudėtyje, 1940 m. rugpjūčio 3 d. atiteko Lietuvos TSR. 1941 m. rugsėjo mėn. nacių okupacinės valdžios įsakymu Marcinkonių miške netoli kaimo nužudyta apie 600 Marcinkonių ir Varėnos žydų. 1942 m. pavasarį įkurtas Marcinkonių getas. Po Antrojo pasaulinio karo Marcinkonių apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Merkio rinktinės Marcinkonių batalionas; 1946 m. per jo kovotojų pasalą žuvo 3 Marcinkonių NKVD įgulos kareiviai ir 1 stribas. TSRS valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 103 Marcinkonių gyventojus.

1957 m. įkurtas Marcinkonių miškų ūkis, priklausęs Varėnos miškų ūkio gamybiniam susivienijimui, iki 1990 m. – Marcinkonių miškų ūkio centras. 1971 m. susikūrė Marcinkonių etnografinis ansamblis. 1991 m. įsteigus Dzūkijos nacionalini parką Marcinkonyse įsikūrė jo direkcija. Nuo XX a. pabaigos vėl suklestėjo miško gėrybių verslas. 2004 m. patvirtintas Marcinkonių herbas. XXI a. pradžioje pradėta plėtoti kaimo turizmą.^[5]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a.	?	Trakų apskritis
1919 m.	Marcinkonių valsčiaus centras	Alytaus apskritis
1925–1940 m.		Gardino apskritis
1940–1946 m.		Alytaus apskritis
1946–1950 m.		Varėnos apskritis
1950–1955 m.	Marcinkonių apylinkės centras	Druskininkų rajonas
1955–1995 m.	Marcinkonių apylinkės centras	Varėnos rajonas
1995–	Marcinkonių seniūnijos centras	Varėnos rajono savivaldybė

Architektūra

Pagal užimamą plotą vienas didžiausių kaimų Lietuvoje. Medinėje dvibokštėje neogotikinėje Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje, pastatytoje apie 1880 m., yra paveikslų („Šv. Rokas“, apie 1710 m., „Šv. Barbora“ , XVIII a., „Šv. Pranciškus“, XIX a. pradžia), medinė skulptūra „Nukryžiuotasis“, XIX a., žalvarinis varpas (1805 m., išliejo J. S. Vėneris), ant bažnyčios – geležinis kryžius (XX a. pirmoji pusė). Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su 14 Kryžiaus kelio stočių (XX a. pradžia); šventoriuje – medinė varpinė, medinis kryžius su geležies elementais (1933 m.).^[6]