ATA

Kitos reikšmės – ATA (reikšmės).

ATA (angl. Advanced Technology Attachment) arba PATA – išorinių įrenginių, pvz., standžiųjų diskų ir optinių įrenginių, prijungimo prie kompiuterio standartas. Plačiai naudotas kompiuteriuose nuo 1990 m. iki 2000 m. vidurio. 2003 m. pakeistas Serial ATA (SATA) standartu.

Nors oficialiai visada standarto pavadinimas buvo ATA, ankstyvosios versijos marketingo tikslais vadintos IDE ir EIDE. Standartą palaiko X3/INCITS komitetas.^[1]

Parallel ATA (PATA) naudoja plokščią 40 gijų kabelį, turintį dvi arba tris jungtis (tris jungtis turintis kabelis gali prijungti iš karto du atminties įrenginius). Kabelis vienu metu perduoda šešiolika bitų. Naudojamas 28 bitų adresas. Didžiausia palaikoma senesnio tipo ATA kabeliu prijungiamo disko talpa yra 128 gigabaitai. Naujesnis standartas palaiko net iki 128 pedibaitų.

Kai kada galima rasti net keturias jungtis turinčius kabelius, tačiau šiuo atveju vienas iš trijų galimų prijungti įrenginių pasiekiamas tik skaitymo režimu (negalima rašyti). Naudojami ir geresnės kokybės 80 gijų kabeliai. Šiuose kabeliuose informaciją neša tik 40 gijų. Tarp jų esančios papildomos gijos yra įžemintos, sumažindamos parazitinę talpuminę duomenis perduodančių gijų tarpusavio sąveiką ir padidindamos perdavimo greitį. 80 gijų kabeliai turi 40 kontaktų ATA jungtis ir yra reikalingi, jei perdavimo greitis siekia 66 megabitus per sekundę ar daugiau. Išoriškai jungtys yra tokios pačios, tačiau jų vidinė konstrukcija skirtinga.

ATA kabelis turi būti plokščias ir jo ilgis neturi viršyti 450 mm. Todėl jis daugiausia naudojamas įrenginiams kompiuterio viduje sujungti. Kai kada parduodami ilgesni ar apvalūs kabeliai yra pagaminti nesilaikant standarto reikalavimų ir todėl negarantuoja patikimo darbo.

Jei tuo pačiu ATA kabeliu prijungiami du atminties įrenginiai, vienas jų yra laikomas „šeimininku“ (angl. master), o antrasis „vergu“ (angl. slave). Jei prijungiamas tik vienas įrenginys, jis dažniausiai turi būti konfigūruojamas kaip „šeimininkas“ (kai kuriem įrenginiams reikia perjungti specialų režimą „vienas“ (angl. single). Tik kai kuriais atvejais pavyksta sukonfigūruoti sistemą su vien „vergą“ turinčiu kabeliu.

Jei įrenginys nustato savo vaidmenį pagal kabelio vietą, tai lemia kabelio gija numeris 28. Motininėje plokštėje ši gija įžeminta. Jei prietaiso kontakte gija įžeminta, jis laiko save „šeimininku“. 40 gijų kabelyje ties pirmąja jungtimi 28 gija paprastai nutrūksta (senesniuose kabeliuose ją kai kada tiesiog perkirpdavo). Todėl kabelio gale esantis įrenginys save laiko „vergu“. Bet jei „vergo“ nėra, toks kabelis turi nenaudojamą „uodegą“, kuri mažina jo darbo patikimumą. Todėl 80 gijų kabelyje įrenginių tvarka yra atvirkščia („šeimininkas“ gale, „vergas“ viduryje).

Įrenginiai konfigūruojami juose esančiais retai naudojamais perjungikliais. Daugelis naujesnių įrenginių patys pasirenka „vergo“ ar „šeimininko“ rolę priklausomai nuo to, kurioje kabelio vietoje jie yra prijungti. Teiginys, jog „šeimininkas“ darbo metu turi kokius nors prioritetus prieš „vergą“, yra mitas: abu įrenginiai dirba vienodai efektyviai. „Vergas“ kai kada minimas kaip įrenginys numeris 1, o šeimininkas – įrenginys numeris 0.

Pirmoji ATA standarto versija vadinosi IDE, ją sukūrė Western Digital bendradarbiaudama su Control Data Corporation ir Compaq Computer.

Iš pradžių ATA valdikliai buvo montuojami firminių kompiuterių – IBM, Dell ir Commodore – pagrindinėse plokštėse. Plačiausiai paplitusios buvo keleriopos įvedimo-išvedimo plokštės, turinčios ATA ir diskelių įrenginio valdiklius, taip pat RS-232 prievadus ir lygiagretųjį prievadą. Tokia įrenginių integracija reiškė, kad vienas lustas galėjo atlikti visą darbą.

Atsiradus PCI magistralei valdikliai būdavo beveik visada įtraukiami į pagrindinę plokštę, iš pradžių kaip lustas, o vėliau tapo mikroschemų rinkinio dalimi.

2003 m. atsiradus SATA sąsajai,^[2] norint išvengti painiavos, originalus sąsajos pavadinimas ATA buvo pakeistas į PATA (angl. Parallel ATA).^[3]

ATA sąsaja prie vienos magistralės galima prijungti du įrenginius. Vienas iš įrenginių turi būti valdomasis, o kitas valdantysis, tik tokiu atveju valdiklis žino, kuris įrenginys siunčia duomenis, o kuris juos gauna. Pagal eiliškumą valdantysis – pirmas, o valdomasis – antras.