Pereiti prie turinio

PCI

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Plokštė su PCI jungtimi (dešinėje)
Lizdai prietaisams su PCI jungtimi įstatyti

PCI (angl. Peripheral Component Interconnect) – magistralės sąsaja, skirta prijungti plėtotės plokštes prie kompiuterio pagrindinės plokštės. Magistralės plotis gali būti 32 arba 64 bitų, taktinis dažnis 33 MHz arba 66 MHz, o duomenų perdavimo greitis 133, 266 arba 533 MB/s (priklauso nuo bitų skaičiaus ir dažnio).

Pirmą kartą pristatyta 1992 m. birželio mėn. kaip greitesnis komunikacijos būdas tarp procesoriaus ir plokščių, kurios anksčiau naudojo ISA jungtį. Lyginant su kitomis to meto plėtotės magistralėmis, PCI geriau pritaikyta spartiesiems įvesties/išvesties posistemiams (grafiniams ir tinklo adapteriams, diskiniams valdikliams ir t.t.).[1]

Šiuolaikinės pagrindinės plokštės (nuo 2010 m.) turi tik 1, retai 2, PCI jungtis, kai anksčiau jų būdavo 5-6.

PCI kūrimą 1990 m. pradėjo Intel. 1992 m. birželio mėn. pristatytas PCI 1.0 standartas. PCI jungties standartas PCI 2.0 pristatytas 1993 m. balandžio 30 d.

PCI sąsaja buvo plačiai naudojama asmeniniuose kompiuteriuose 1995-2005 m.[2].

PCI palaipsniui pakeista į 2004 m. pasirodžiusią PCI Express, kuri greitai išpopuliarėjo tarp plėtotės plokščių.

Charakteristikos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra keletas PCI tipų, kurie skiriasi darbine įtampa, magistralės pločiu ir veikimo dažniu. Labiausiai paplitęs PCI variantas – 3,3 V, 32 bitų ir 33 MHz. Didžiausias šio varianto duomenų pralaidumas yra 133 MB/s. Lėtesnė už AGP jungtį, skirtą tik vaizdo plokštėms.

Vienas iš PCI magistralės privalumų – dvi PCI plėtotės plokštės gali bendrauti viena su kita nenaudodamos procesoriaus.

  1. Urbanavičius, Vytautas (2007). Kompiuteriai ir jų architektūra. Vilnius: Technika. p. 58. ISBN 978-9955-28-178-8.
  2. John Williams (2008). Digital VLSI Design with Verilog: A Textbook from Silicon Valley Technical Institute (anglų). Springer Publishing. p. 67. ISBN 978-1-4020-8446-1.