Žagarė

Kitos reikšmės – Žagarė (reikšmės).

Žagarė
Miesto aikštė
Žagarė 56°21′29″š. pl. 23°15′18″r. ilg. / 56.358°š. pl. 23.255°r. ilg. / 56.358; 23.255 (Žagarė)
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Šiaulių apskritis
Savivaldybė	Joniškio rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	1 247
Plotas	5 km²
Tankumas (2023)	249 žm./km²
Pašto kodas	LT-84019
Vikiteka	Žagarė
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Žagãrė Kilmininkas: Žagãrės Naudininkas: Žagãrei Galininkas: Žagãrę Įnagininkas: Žagarè Vietininkas: Žagãrėje
lenk. Żagory, vok. Schagarren, rus. Жагоры,[2] rus. Жагоры Новые,[3] rus. Жагоры Старые[4]

Žagarė – miestas Joniškio rajono savivaldybėje, 26 km į šiaurės vakarus nuo Joniškio, netoli Latvijos sienos. Seniūnijos centras, 3 seniūnaitijos (Senosios Žagarės, Švėtės, Žagarės centro). Senamiestis saugomas valstybės kaip urbanistikos paminklas. Istoriškai miestas susiformavo iš dviejų miestelių, kuriuos dalija Švėtės upė – Senosios Žagarės (kairiajame krante, miesto šiaurinėje dalyje) ir Naujosios Žagarės (dešiniajame krante, miesto centrinėje ir pietinėje dalyje).

Stovi mūrinė Naujosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1633 m. iš vietinio dolomito), medinė Senosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1712 m.), trys Žagarės sinagogos. Veikia Žagarės gimnazija (su muziejumi), Žagarės specialioji mokykla, biblioteka, socialinių paslaugų centras, paštas (LT-84019), privatus puodų namas-muziejus (autorius Edmundas Vaičiulis). Išlikęs didelis Žagarės dvaras (XIX a. 7-ojo dešimtmečio neoklasicistiniai rūmai ir ansamblis, Žagarės RP direkcija), jame veikia žirgynas. Stūkso du Žagarės piliakalniai, Žagarės akmuo su dubeniu (archeologijos paminklas), Žagarės pilkapiai. Kelios kapinės – Senosios Žagarės miesto kapinės už bažnyčios, Švėtės pakrantėje, Raktuvės kapinės, vakariniame Naujosios Žagarės pakraštyje, Švėtės pakrantėje, II pasaulinio karo aukų kapinės.

Miesto diena švenčiama birželio 29 dieną. Nuo 2005 m. kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis.

Vietovardis tikriausiai yra kilęs nuo bendrinio žodžio žagaras – „sausas virbas, žabas, žabaras“. Tad pirminė Žagarės reikšmė galėjusi būti „žagaringa vieta; vieta, kur daug žagarų“.^[5] Manoma, kad tokį vardą vietovei davė žiemgaliai.^[6]

Liaudies etimologija byloja, kad per upę Švėtę buvęs padarytas tiltas iš žagarų. Tokių tiltų nebuvę daug, todėl žmonės sakydavę – „važiuosim per žagarus“. Nuo to ir kilęs Žagarės pavadinimas.

Miestas įsikūręs Žiemgalos žemumoje, Švėtės upė (nuo jos šlaitų atsiveria dolomitinės Žagarės atodangos) dalija miestą į Senąją Žagarę (kairiajame krante) ir Naująją Žagarę. Į pietvakarius nuo miesto plyti Žagarės giria. Žagarės botaninis zoologinis draustinis, Žagarės akmuo („su dubeniu“). Prie miesto yra Žagarės ozas.

Žiemgalių gyvenvietė Sagera pirmą kartą minima 1254 m. balandžio Žiemgalos dalybų dokumente. XIII a. čia buvo žiemgalių pilis Raktuvė (arba Raktė, minima 1272–1289 m.), o greta esančiame vadinamame Žvelgaičio piliakalnyje XIII–XIV a. buvo pastatyta Livonijos ordino pilis (minima 1271 m.). 1289 m. pilį ir gyvenvietę sunaikino kryžiuočiai, malšinę žiemgalių sukilimą. Vėliau žiemgaliai asimiliavosi – sulatvėjo arba sulietuvėjo. Jau Vytauto Didžiojo laikais Žagarėje buvusi druskos muitinė. 1765–1796 m. Žagarėje veikė žydų bendruomenė „Kahal“. Miestelyje buvo Ldk Žagarės dvaras, kuris priklausė Šiaulių ekonomijai. 1769 m. liepos 13 d. Žagarės apylinkėse įvyko didžiausias LDK laikų valstiečių sukilimas Lietuvoje, B. Sruogos aprašytas dramoje „Apyaušrio dalia“.

Dabartinėje Žagarės vietoje iki 1919 m. buvo du savarankiški miesteliai: Senoji Žagarė (senamiestis) ir Naujoji Žagarė (naujamiestis). Senosios Žagarės dvaras minimas 1490 m., 1495 m. prie jo leista rengti turgų, prieš 1499 m. pastatyta bažnyčia. XVI a. 1-ojoje pusėje dešiniajame Švėtės krante išaugo Bugenėnų gyvenvietė, kuri 1547 m. vadinama nauju pavadinimu – Naujosios Žagarės miesteliu, o 1592–1595 m. šaltiniuose Žagarė jau vadinama miestu. 1595–1797 m. Senojoje Žagarėje veikė muitinė, apie 1623 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, kurios statybai aukojo karalius Žygimantas III ir kuri 1805 m. buvo perstatyta.

Miesteliai labai nukentėjo per XVII–XVIII a. Šiaurės karus. Po Antrojo ATR padalijimo carienė Jekaterina II padovanojo Žagarę savo favoritui P. Zubovui. 1857 m. miestelius nupirko Dmitrijus Naryškinas, kurio palikuonys XX a. pradžioje įsteigė sagų, muilo fabrikus. XIX a. Žagarė – du Šiaulių apskrities miesteliai, valsčiaus centras buvo Naujojoje Žagarėje.^[7]

1918–1931 m. Žagarėje veikė vietos visuomenės išlaikoma „Saulės“ draugijos vidurinė mokykla, 1931 m. suvalstybinta. Prie šios mokyklos veikė dvejų metų mokytojų kursai, kurie paruošė nemažą skaičių pradžios mokyklos mokytojų. Švietimo ministerijos bei savivaldybių išlaikomų pradžios mokyklų buvo 11 komplektų ir 2 komplektai žydų konfesinės mokyklos. Nuo 1935 m. veikė J. Kirlio spaudos muziejus (10 kambarių). 1931 m. Žagarėje buvo leidžiamas neperiodinis laikraštis „Žagarės balselis“, vėliau virtęs savaitraščiu „Žagarės Aidas“, dar vėliau pavadintas „Pakuršės Aidu“.

1941 m. užėmę Lietuvą vokiečiai Žagarėje įkūrė getą, į jį perkėlė Šiaulių geto žydus. 1941 m. spalio 2 d. Eisatzgruppe A organizavo visų žydų išžudymą miestelio turgaus aikštėje.

1925 m. įkurta pieninė (vėliau sūrių gamyklos cechas), 1975 m. – betono gamykla. 1924 m. Žagarė tapo miestu, 1932 m. gavo II eilės miesto teises, 1946 m. rugpjūčio 3 d. – apskrities pavaldumo miesto, 1950 m. – rajono pavaldumo miesto teises. 1998 m. patvirtintas Žagarės herbas.

Miesto dalių planas stačiakampis, yra savaiminės eigos radialinio plano elementų. Stovi mūrinė Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1633 m. iš vietinio dolomito, 1745 m. išplėsta), yra Žagarės gimnazija (su muziejumi), biblioteka (nuo 1937 m.), specialioji mokykla, socialinių paslaugų centras, paštas (LT-84019), žirgynas (veisiami Hanoverių veislės žirgai, galima pajodinėti), privatus puodų muziejus (autorius Edmundas Vaičiulis).

Žagarėje yra regioninio parko direkcija. Miesto teritorijoje yra 2 archeologijos paminklai (Žagarės piliakalnis, akmuo su dubeniu), architektūros, istorijos (pilkapiai) ir dailės paminklų, Žagarės dvaro architektūrinis ansamblis, 1633 m. pastatyta Naujosios Žagarės bažnyčia, 1712 m. – Senosios Žagarės bažnyčia, 1796 m. – Raktuvės koplyčia, 1850 m. – Žagarės evangelikų liuteronų bažnyčia (neišlikusi), 1898 m. – Žagarės dvaro koplyčia.

Mieste išlikęs XVI a. gatvių tinklas, beveik nesuardyta XIX a. architektūra, įdomūs pastatai (pvz., vilnų karšykla), XX a. tarpukario muitinės pastatas, II pasaulinio karo aukų kapinės, tiltai per Švėtę (Žagarės tiltas, Žagarės užtvankos tiltas).

2015 m. miestas paskelbtas metų Lietuvos kultūros sostine.^[8]

Demografinė raida tarp 1775 m. ir 2021 m.
1775 m.	1781 m.	1790 m.sur.	1861 m.	1865 m.*[9][10]	1895 m.	1896 m.	1899 m.	1907 m.	1913 m.
1 056	920	1 696	4 000	4 185	6 867	7 705	8 285	10 015	11 814
1914 m.	1923 m.sur.[11]	1931 m.	1939 m.	1959 m.sur.[12]	1970 m.sur.[13]	1976 m.[14][15]	1979 m.sur.[16]	1989 m.sur.[17]	2001 m.sur.[18]
11 839	4 730	4 849	5 443	3 800	3 386	3 200	2 918	2 649	2 312
2011 m.sur.[19]	2013 m.	2018 m.	2021 m.sur.[20]	-	-	-	-	-	-
1 712	1 700	1 383	1 326	-	-	-	-	-	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

• FK Žvelgaitis Žagarė (futbolas)
• Žagarės miesto stadionas.

• Žagarė. – Vilnius: Versmė, 1998. – 911 p.: iliustr. – ISBN 9986-9236-0-3
• Žagarės dvaro teismo knygos: 1670–1751 (sud. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius). – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. – 727 p. – ISBN 9986-638-35-6
• Žagarė (sud. Vida Paulauskienė, Birutė Skiparienė, Zigmas Zalagėnas). – Kaunas: Arx Baltica, 2004. – 30 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-03-6
• Pagavau Žagarės poezijos paukštę: eilėraščiai (sud. Vida Paulauskienė, Asta Gedžienė). – Kaunas: Arx Baltica, 2006. – 119 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-47-8
• Žagarė, 1897–1945: albumas (sud. Leonas Karaliūnas). – Kaunas: Judex, 2006. – 332 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-63-X
• Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
• Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 219 psl.
• Žagarė. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 47 psl.

• Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius Archyvuota kopija 2006-09-29 iš Wayback Machine projekto.
• Žagarės gamtinės ir kultūrinės vertybės Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Monografija „Žagarė“
• Žagarės dvaras Archyvuota kopija 2015-05-18 iš Wayback Machine projekto.
• Žagarės vyšnių festivalis

Ž • A • R Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai