Kalkės

Kalkės - viena iš svarbiausių rišamųjų medžiagų - pradėta naudoti dar Antikos laikais, jos iš esmės mažai pakitusia technologija, naudojamos ir šiandien.

Lietuvoje kalkės žinomos nuo XIII a. – kai medinės pilys pradėjo neatlaikyti priešų atakų, pradėtos gaminti plytos. Į monolitą jos buvo jungiamos kalkių skiediniu, į kurį buvo dedama susmulkinto degto molio, kapotų šerių, žvyro ar smulkios plytų skaldos^[1].

Kalkės buvo degamos lauko krosnyse. Kaip rodo Lietuvos pilių tyrinėjimai , jau XIV a. akmenims ir plytoms surišti plačiai buvo naudojami kalkių skiediniai.

Gaminama iš karbonatinių klinčių ir kreidos, kurią sudaro kalcito (CaCO₃) mineralas, arba iš dolomitizuotų klinčių ir dolomitų. Lietuvoje kalkės gaminamos iš karbonatinių uolienų, kuriose molio priemaišos sudaro ne daugiau kaip 8%^[2].

Išdegtų karbonatinių uolienų produktas – laisvas CaO ir MgO, dalis nesuskilusios uolienos ir iš priemaišų (molio, smėlio) susidarę junginiai – kalcio silikatai, aliuminatai ir feritai. Iš negesintų gabalinių kalkių, sumalus jas, gaunamos miltelių pavidalo kalkės.

Gabalinės kalkės gali būti malamos arba gesinamos ribotu vandens kiekiu (60–80 proc.). Tada gaunamos gesintos hidratinės kalkės. Gesintas hidratines kalkes daugiausia sudaro Ca (OH)2, Mg (OH)2.

Akmenės krašte slūgso dideli klinčių, tinkamų kalkių gamybai, klodai, susiformavę prieš 300 mln. metų Permo geologiniu Žemės formavimosi periodu. Turima kalkių gamybos technologija Akmenėje leidžia gaminti aukštos kokybės kalkes.

• Gesintos kalkės – tai kalcio hidroksidas.
• Negesintos kalkės – tai kalcio oksidas.
• Kalcio ir magnio oksidų mišinys – cementas.

• Kalkinių skiedinių, silikatinių autoklavinių dirbinių gamybai
• Patalpoms, medeliams dezinfekuoti ir baltinti, dirvoms kalkinti, valymo įrenginių vandeniui ir dumblui neutralizuoti, kovoti su patogeninėmis bakterijomis, kvapų prevencijai ir kt.
• Dūmams nusierinti
• Dirvos nurūgštinimui, kaulavaisinių vaismedžių tręšimui
• Rapsų perdirbimo technologijoms
• Gruntui stabilizuoti statant kelius