Plyta
Plyta – nedidelis stačiakampio gretasienio formos molio blokas, naudojamas statyboje. Plytos skirstomos į degtas ir nedegtas (žalias), keramines (molio), silikatines.[1]
Pritaikymas
redaguotiPlytos daugiausia naudojamos statyboje – atitvarose (laikančios ir nelaikančios sienos, atraminės sienos, skirtos žemei sulaikyti), taip pat naudojamos grindyse, terasose, takuose. Dėl savo tankumo ir atsparumo ėdžioms medžiagoms, jos taip pat plačiai naudojamos rengiant drenažo, nuotekų sistemas.[2]
Istorija
redaguoti
Plytos pradėtos naudoti prieš daugiau kaip 6 000 metų – iš keraminių plytų senovės Rytų šalyse namai buvo statomi 7–6 tūkstantmetyje pr. m. e. 3–2 tūkstantmetyje pr. m. e. pradėtos naudoti Egipte. Senovės Graikijoje buvo naudotos degtos plytos. Keraminės plytos Lietuvoje gaminti pradėtos XIII amžiuje. XIX a. Vokietijoje išrastos silikatikės plytos, Lietuvoje gaminti pradėtos 1929 m. Petrašiūnų plytų fabrike „Bitukas“.[1] Pirmosios plytos buvo gaminamos 230–310 mm ilgio, 140–200 mm pločio, 60–90 mm storio,[1] siekiant, kad jas galėtų lengvai nešioti vienas žmogus.[2] Viename plytos šone buvo padaromi 3–6 grioveliai. Tokios plytos vadinamos brauktinėmis.[1] Šiais laikais naudojamas daugetas įvairių didžių plytų. Statybinės plytos paprastai būna 5,5 × 9,5 × 20 cm dydžio. Šiuolaikinis plytų gaminimo procesas beveik nepasikeitęs nuo ankstyvųjų plytų, jis sudarytas iš tų pačių etapų, tik šiek tiek patobulintas.[2]
Rusijos imperijoje mūrinių pastatų architektūroje prigijo plytų stiliaus terminas.
Išnašos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Plytos“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-06-24.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „Brick and tile“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-06-24.
