ap-

ap-

1. vartojamas žymint veiksmo baigtumą
2. veiksmažodžių vediniai su juo žymi:
   1. veiksmą, vykstantį aplink ką ratu:
      • apiplaukti, apkamšyti, apsupti.
   2. veiksmą, vykstantį pro ko nors šalį:
      • apeiti, aplenkti.
   3. apsupimą, apdengimą iš visų pusių:
      • apdraikyti, apkarstyti, apželti.
   4. veiksmą, apimantį daugelį objektų:
      • apdalyti, aprodyti, apšerti.
   5. viršijimą, pralenkimą, nugalėjimą:
      • apgerti, apšnekėti.
   6. veiksmą, sukeliantį blogus padarinius:
      • apsverti, apšerti.
   7. veiksmo paskirtį:
      • apdainuoti, apkalbėti, aptarti.
   8. veiksmo mažybę:
      • apdžiūti, apgydyti, apnaikinti.
   9. vien veiksmo galą:
      • apakti, apraibti.
   10. individualios reikšmės veiksmą:
       • apgauti, aptekti.
3. daiktavardžiai su juo žymi:
   1. iš veiksmo kilusį konkretų daiktą:
      • apavas, apkasas, apklotas, apmautė, apranga.
   2. su veiksmu susijusią abstrakčią sąvoką:
      • apimtis, apklausa, apraiška, apsauga.
   3. vietą ar daiktą aplink ką nors:
      • apgalvis.
4. būdvardžiai su juo žymi turėjimą iš veiksmo einančių ypatybių:
   • apgaulus, apkantus, apsukrus.
5. įvairių reikšmių prieveiksmiai ir prielinksniai:
   • apčiuopomis, apgraibomis, aplink, apsukui