Zaha Hadid
| Zaha Hadid | |
|---|---|
| |
| Zaha Hadid (2013 m.) | |
| Gimė | 1950 m. spalio 31 d. Bagdadas, Irakas |
| Mirė | 2016 m. kovo 31 d. (65 metai) Majamis, JAV |
| Palaidotas (-a) | Brookwood kapinės, Saris |
| Veikla | Architektė, dizainerė |
 Vikiteka |
Zaha Hadid |
Zaha Hadid (1950 m. spalio 31 d. (Bagdade, Irakas) − 2016 m. kovo 31 d. (Majamyje, JAV) ) – Irako-Britanijos architektė. Taip pat kūrė baldų, teatro, juvelyrikos dizainą.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Zaha Hadid gimė 1950 m. spalio 31 d. Bagdade. Ji baigė matematikos bakalauro studijas Amerikiečių universitete Beirute, Libane. 1972 m. Zaha Hadid išvyko į Londoną, kur mokėsi Architektūros asociacijoje, sutiko architektus Elia Zenghelis ir Rem Koolhaas, su kuriais vėliau kartu dirbo Metropoliteno architektūros biure. 1979 m. ji Londone įkūrė savo architektūros firmą „Zaha Hadid Architects“. 1983 m. Zaha Hadid sukūrė pirmą, tarptautinio pripažinimo pelniusį privataus laisvalaikio ir poilsio centro Honkonge projektą. Statinio projektas, pavadintas „Viršūnė“ (The Peak), priminė diagonaliai paguldytą dangoraižį kalvotoje vietovėje. Zaha Hadid architektūra buvo praminta „dekonstruktyvizmu“, įtakota rusų suprematisto K. Malevičiaus tapybos. Šio tipo architektūra įkvepia nestabilumo, judėjimo ir architektūros elementų fragmentuotumo įspūdį. Šis Zaha Hadid projektas[1] nebuvo realiai įgyvendintas, kaip ir daugelis kitų projektų: 1986 m. Kurfürstendamm Berlyne, 1992–93 m. meno ir spaudos centro Diuseldorfe, bei 1994 m. operos rūmų Kardife. Dėl neįgyvendintų projektų radikalumo Zaha Hadid buvo praminta „popierine architekte“.
Pirmuoju Zaha Hadid įgyvendintu projektu tapo gaisrinės pastatas, pastatytas 1989−93 m. „Vitra“ įmonei Veilyje prie Reino Vokietijoje.[2] Kiti žymesni įgyvendinti projektai:
.jpg)
- 1989−93 m. Tarptautiniai parodų rūmai Berlyne;
- 1999 m. „Proto zonos“ erdvės „Tūkstantmečio kupole“ Grinviče, JK;
- 1997–99 m. „Land Formation One“ parodų pastatas Veilyje prie Reino;
- 2003 m. Luizos ir Ričardo Rozentalių šiuolaikinio meno centras Cincinatyje, JAV;
- 2010 m. MAXXI šiuolaikinio meno ir architektūros muziejus Romoje, Italija;
- 2010 m. operos rūmai Guangdžou, Kinija;
- 2011 m. Riversaido muziejus Glazge, JK;
- 2012 m. Heidaro Alijevo centras Baku, Azerbaidžanas;
- 2012 m. Vandens sporto centras Londono olimpinėms žaidynėms, JK;
- 2012 m. Eli ir Edythe Broad dailės muziejus Mičigano valstybiniame universitete Rytų Lensinge, JAV;
- 2014 m. Dongdaemun Design Plaza Seule, Pietų Korėja;
- 2016 m. Port House Antverpene, Belgija;[3]
- 2015−17 m. „Vieno tūkstančio muziejaus“ gyvenamasis dangoraižis Majamyje, JAV;[4]
2008 m. Zaha Hadid projektas buvo pripažintas laimėtoju Vilniaus Gugenheimo muziejaus dizaino konkurse, tačiau šis pastatas nepastatytas.[5] Projektuotas kultūros centras turėjo tapti Niujorko Gugenheimo ir Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų filialu. Šiame konkurse ji įveikė architektus Danielį Libeskindą ir Massimilianą Fuksą.[6]
Architektė dėstė įvairiose pasaulio įstaigose, tarp jų Architektūros asociacijoje Londone, Harvardo universitete, Čikagos universitete ir Jeilio universitete.
Pripažinimas:
- 2004 m. Prickerio architektūros premija;[7]
- 2009 m. Praemium Imperiale iš Japonijos meno asociacijos;
- 2010 m. Stirling prizas iš Karališkojo britų architektų instituto už geriausią metų įgyvendintą britų dizainą (MAXXI centras);
- 2011 m. Stirling prizas iš Karališkojo britų architektų instituto už geriausią metų įgyvendintą britų dizainą (Evelyn Grace akademijos mokykla Londone);
- 2012 m. Britanijos Imperijos komandoro ordinas (Zaha Hadid suteiktas „damos“ titulas);
- 2014 m. Metų dizaino apdovanojimas iš Londono dizaino muziejaus (už Heidaro Alijevo centrą Baku);
- 2016 m. aukso medalis iš Karališkojo britų architektų instituto už gyvenimo nuopelnus;[8][9]
Zaha Hadid mirė 2016 m. kovo 31 d. po širdies smūgio ligoninėje Majamyje, kur gydėsi nuo bronchito.[10] Palaidota Brukvudo kapinėse netoli Londono, Anglijoje.
Kritika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Zaha Hadid buvo kritikuota dėl savo architektūros. Londono vandens sporto centras buvo kritikuotas dėl prasto matomumo iš papildomų vietų žiūrovams aukštose eilėse, Riversaido muziejaus dizainas buvo kritikuotas dėl to, kad lankytojai negali apžiūrėti eksponatų iš arti, MAXXI centras Romoje kritikuotas dėl nepatogių erdvių jame eksponuojantiems menininkams.[11] Architektės firma suprojektavo Vakros stadioną 2022 m. pasaulio futbolo čempionatui Katare. Statybos Katare pagarsėjo tarptautiniu mastu dėl ypač blogomis sąlygomis dirbančių statytojų ir pranešimais apie jų žūtis.[12] 2014 ir 2015 m. žurnalistai prašė komentarų iš Zaha Hadid apie šiuos įvykius.[13][14] Zaha Hadid firma laimėjo projekto konkursą Tokijo 2020 m. olimpinių žaidynių naujam stadionui, tačiau dėl didelės kainos, nors ir pakoregavus projektą, ir kritikos bei protestų, po dvejų metų, 2015 m. Japonijos vyriausybė atsisakė šio projekto.[15]
Kūrinių galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Riversaido muziejaus fasadas, Glazgas -
Guangdžou operos teatras -
Londono olimpinis vandens sporto centras
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ moma.org
- ↑ archdaily.com
- ↑ businessinsider.com
- ↑ archdaily.com
- ↑ delfi.lt
- ↑ „Lietuvos rytas“ Archyvuota kopija 2016-04-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ pritzkerprize.com
- ↑ bbc.com
- ↑ architecture.com Archyvuota kopija 2015-10-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „The Guardian“
- ↑ „The Guardian“
- ↑ Delfi žinios
- ↑ „The Guardian“
- ↑ dezeen.com
- ↑ „The Guardian“