Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

54°40′57″š. pl. 25°17′13″r. ilg. / 54.682629°š. pl. 25.286881°r. ilg. / 54.682629; 25.286881

Vilniaus universiteto astronomijos observatorija – seniausia Rytų Europoje ir ketvirtoji pasaulyje astronomijos observatorija.^{[reikalingas šaltinis]} 1753 m. įkurta astronomo ir matematiko Tomo Žebrausko iniciatyva su jos rėmėjos Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės parama.

Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila. Tai buvo 13,5 cm reflektorius. Kitą, 10 cm skersmens reflektorių, padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega. Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma. Observatorijai jis vadovavo 1753–1758 m.

Vilniaus universiteto observatorija suklestėjo, kai 1764–1807 m. jai pradėjo vadovauti matematikas ir astronomas Martynas Počobutas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius. Jis dėjo visas pastangas, kad oservatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais. 1777 m. buvo įsigytas Ramsdeno pasažinis instrumentas bei sieninis dienovidinis kvadrantas. Įsigytiems instrumentams įrengti reikėjo naujų patalpų. Todėl 1782–1788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Klasikinė jo konstrukcija turėjo du stebėjimų bokštelius ir tvirtą smiltainio sieną dienovidinio plokštumoje. Ši siena dalijo patalpas į dvi dalis. Su šiuo prietaisu Počobutas stebėjo planetas, kometas, asteroidus, Saulės ir Mėnulio užtemimus. Jo atliktų tyrimų duomenys buvo labai vertingi. Vėliau juos naudojo kitų Europos observatorijų astronomai.

XIX amžiuje observatorijoje labiausiai nusipelnė Janas Sniadeckis (1756–1830), vadovavęs 1807–1825 m. ir Petras Slavinskis (1795–1881), vadovavęs 1825–1843 m. Tuo metu ir toliau buvo vykdomi panašūs tyrimai, vėliau pradėti fotometriniai tyrimai. Vadovaujant Georgui Sableriui 1864 m. joje buvo įrengtas antrasis pasaulyje (po Didžiosios Britanijos) fotoheliografas ir suorganizuota pirmoji pasaulyje nuolatinė fotografinė Saulės tarnyba.^[1] 1876 m. observatorijoje kilo gaisras, kuris ją smarkiai suniokojo ir po penkerių metų observatorija buvo uždaryta. Vertingi duomenys, leidiniai ir aparatūra buvo perkelta įvairioms Rusijos įstaigoms.

Astronomija Lietuvoje atsigavo tik tarpukario metais, kuomet lenkų okupuotame Vilniuje, Čiurlionio gatvėje buvo išskirtas sklypas ir pastatyti keli bokšteliai. Observatorijai 1922–1941 m. vadovavo lenkų astronomas ir matematikas Vladislavas Dzievulskis. Po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo nuspręsta Vilniaus ir Kauno universitetų observatorijas sujungti į vieną, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė. Vėliau, 48 cm teleskopas buvo perkeltas į Simeizo observatoriją Kryme (Ukraina), o po to – į geresnių astroklimatinių sąlygų vietą – Maidanako observatoriją. Pastačius Molėtų astronomijos observatoriją, į ją buvo perkeltas 63 cm skersmens teleskopas.

Observatorijai priklauso keturi teleskopai:

• 63 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Molėtų observatorija);
• 48 cm skersmens Kasegreno tipo teleskopas (Samarkando universiteto observatorija, Uzbekistanas);
• 28 cm skersmens pusiaujinės montuotės tipo teleskopas, turintis kompiuterizuotą valdymą (VU astronomijos observatorijos rytiniame bokštelyje);
• 16 cm astrografas, turintis pusiaujinę vokišką montuotę (VU astronomijos observatorijos vakariniame bokštelyje)

Observatorija bendradarbiauja su kitomis Europos observatorijomis. Atliekami plataus masto žvaigždžių populiacijų, spiečių fotometriniai tyrimai, cheminės sudėties ir evoliucijos tyrimai, žvaigždžių atmosferų ir jose vykstančių procesų modeliavimas. Itin daug nuveikta tiriant artimų galaktikų – Andromedos galaktikos (M31), bei Trikampio galaktikos (M33) – žvaigždes ir jų grupes.

Kartu su Vilniaus Universitetu vykdomos visų pakopų astronomijos studijos, dėstomi dalykai, apimantys visą astronomiją nuo Saulės sistemos parametrų iki Visatos sandaros modelių.

Observatorijai vadovavo Bernardas Kodatis (1941–1944), Paulius Slavėnas (1944–1952, 1956–1969), Borisas Voronkovas (1952–1956), Alfonsas Misiukas-Misiūnas (1969–1978), Romualdas Kalytis (1978–1992), Jokūbas Sūdžius (1992–2008), Vladas Vansevičius (2008–2017).

• Oficiali svetainė Archyvuota kopija 2009-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Ž • A • R Vilniaus universitetas Fakultetai Chemijos ir geomokslų fakultetas • Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas • Filologijos fakultetas • Filosofijos fakultetas • Fizikos fakultetas • Gyvybės mokslų centras • Istorijos fakultetas • Kauno fakultetas • Komunikacijos fakultetas • Matematikos ir informatikos fakultetas • Medicinos fakultetas • Šiaulių akademija • Teisės fakultetas • Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas • Verslo mokykla Kiti padaliniai Bendrabučių centras • Biblioteka • Botanikos sodas • Informacinių technologijų paslaugų centras • Konfucijaus institutas • Kultūros centras • Leidykla • Muziejus • Universiteto astronomijos observatorija • Molėtų astronomijos observatorija • Mokymo ir praktikų bazių centras • Planetariumas • Sveikatos ir sporto centras • Turto valdymo ir paslaugų centras Vilniaus universiteto rektorių sąrašas

Šis straipsnis apie astronomiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.