Vilniaus mūšis (1939)

Vilniaus mūšis
SSRS invazija į Lenkiją Antrojo pasaulinio karo metu
SSRS kariai įžengia į Vilnių, 1939 m.
Data 1939 m. rugsėjo 18–19 d. Vieta Vilnius, tuo metu okupuotas Lenkijos Rezultatas SSRS pergalė Teritoriniai pokyčiai Teritorija aneksuota, po 1939 m. dalis Vilniaus krašto perduota Lietuvai
Priešininkai
Sovietų Sąjunga	Lenkija
Vadai
Michail Kovaliov Piotr Achloustin Semion Zybin	Jarosław Okulicz-Kozaryn
Pajėgos
DVRA Baltarusijos frontas: 1 tankų brigada 2 tankų pulkai 1 kavalerijos divizija (700 karių) 1 žvalgybos batalionas	10 pėstininkų batalionų (6,5 tūkst. karių) savanorių daliniai (iki 14 tūkst.) 18–22 pabūklų (įskaitant zenitinius) ~40 kulkosvaidžių
Aukos
Sovietų teigimu: 13 žuvusių 24 sužeistų 5 tankai BT 1 šarvuotis BA-10 3 šarvuočiai apgadinti	~10 tūkst. paimta į nelaisvę

Vilniaus mūšis – 1939 m. rugsėjo 18–19 d. įvykusi ginkluotų susirėmimų serija tarp į Lenkiją be karo paskelbimo įsiveržusios Sovietų Sąjungos kariuomenės ir Lenkijos okupuotą Vilniaus miestą gynusių Lenkijos kariuomenės dalinių bei savanorių vietos gyventojų, pasibaigusi sovietų pergale. Lenkijos karo vadai, neturėdami aiškaus supratimo dėl sovietų įsiveržimo tikslo, nesugebėjo efektyviai organizuoti pasipriešinimo, išnaudoti miesto fortifikacinio potencialo.^[1]

1920 m. Lenkijos okupuotas Vilnius kariniu-administraciniu aspektu buvo priskirtas Lenkijos III karinei zonai, kurios centras buvo Gardine. 1939 m. III karinės zonos (lenk. Dowództwa Okręgu Korpusu) vadu buvo generolas Józef Olszyna-Wilczyński. Vilniuje 1939 m. buvo dislokuota visa 1-oji legiono pėstininkų divizija, Vilniaus kavalerijos brigados 4-ojo Nemuno ulonų pulko štabas, Kirtimuose (lenk. Porubanek) įkurtame aerodrome buvo dislokuotas 5-asis aviacijos pulkas. Be to, miestas buvo 35-osios pėstininkų divizijos mobilizaciniu centru.

Prieš prasidedant karui su Vokietija Vilniuje dislokuota 1-oji legiono divizija buvo slaptai mobilizuota ir perkelta į Mozūrijos šiaurėje esančios Ružanės (lenk. Różan) apylinkes. Prasidėjus karo veiksmams į frontą prie Petrakavo buvo išsiųsta ir Vilniaus kavalerijos divizija. Aviacijos daliniai buvo priskirti Modlino armijai ir Narevo grupei, kovojusioms ir Rytprūsių besiveržusiais vokiečiais. Rugsėjo 7 d. visa 35-oji divizija buvo pilnai mobilizuota ir išsiųsta į Lvovą; Vilnius liko neginamas.^[2]

Miesto karinis komendantas pulkininkas Jarosław Okulicz-Kozaryn priėmė sprendimą, jog užpuolimo atveju jo disponuojamos pajėgos nepajėgs pasipriešinti, todėl joms iškėlė užduotį sudaryti galimybę civiliams evakuotis į Lietuvos teritoriją. Panašią užduotį, nors ne taip aiškiai, suformulavo ir III karinės zonos vadas J. Olszyna-Wilczyński.^[2]

1939 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus karinio komendanto žinioje buvo apie 14 tūkst. ginkluotų vyrų, iš kurių 6,5 tūkst. buvo kariškiai ir 7,5 tūkst. – ginkluoti savanoriai. Karių skaičius po truputį augo, kai kurių dezorganizuotų dalinių kariams grįžtant į savo dalinius. Kartu Okuličius-Kozarinas įsakė neginkluotiems savanoriams nesivelti į kautynes.^[3] Lenkų dalinius sudarė:

• 3 batalionai iš 1-osios legiono pėstininkų divizijos
• 3 batalionai iš Vilniaus kavalerijos brigados
• Vilniaus kavalerijos brigados rezervo batalionas
• sargybos batalionas, studentų batalionas, kolektyvinis batalionas ir kiti pavieniai daliniai, įskaitant savanorių karinio rengimo komandas iš Vilniaus technikos mokyklos, geležinkelininkus
• improvizuotas šarvuotas traukinys

Viso:

• 10 pėstininkų batalionų
• 14 tūkst. žmonių, iš jų – apie 6,5 tūkst. – 7 tūkst. ginkluotų
• 14 patrankų (75 mm kalibro wz. 1897)
• 1 haubica (100 mm kalibro wz. 14/19)
• 8 prieštankinių patrankų (37 mm kalibro)
• 6 zenitinių patrankų (40 mm)
• ~ 40 kulkosvaidžių
• šarvuotas traukinys

Rugsėjo 18 d. SSRS Darbininkų ir valstiečių Raudonosios Armijos (DVRA) Baltarusijos fronto vadas komandarmas Michailas Kovaliovas įsakė 3-ąjai ir 11-ąjai armijoms užimti Vilnių. Šiai operacijai iš 3-osios armijos buvo išskirtos kombrigo Piotro Achliustino vadovaujama 24-oji kavalerijos divizija, 22-oji ir 25-oji šarvuočių brigados, kurioms buvo iškelta užduotis į miestą įžengti iš šiaurės. Iš 11-osios armijos išskirta 36-oji kavalerijos divizija ir 6-oji lengvųjų šarvuočių brigada, vadovaujamos kombrigo Semiono Zybino į miestą turėjo įžengti iš pietryčių. Viso sovietų pajėgas sudarė daugiau nei 25 tūkst. karių.

Sovietų karinės vadovybė nesitikėjo didelio lenkų pasipriešinimo, todėl pradiniame etape operaciją nurodė baigti iki rugsėjo 18 d. vakaro. Po pirmųjų susirėmimų ir atsižvelgiant į logistikos problemas, operacijos terminas buvo prailgintas iki rugsėjo 19 d.

Rugsėjo 18 d. apie 17:00 val. Okulicz-Kozaryn’as gavo pranešimus apie į Vilnių nuo Ašmenos pusės judančius sovietų dalinius. Tai buvo 36-osios kavalerijos divizijos 7-ojo ir 8-ojo tankų pulkų tankai. Šiems žvalgybos daliniams pasiekus Vilniaus priemiesčius juos atakavo lenkų pajėgos. 8-asis tankų pulkas, po keliasdešimties minučių kautynių su kapitono Antoni Kwiatkowski vadovaujama Varėnos (lenk. Orany) bataliono Valkininkų (lenk. Olkieniki) kuopa, užėmė pietrytinį Vilniaus pakraštį, aerodromą ir rytinius priemiesčius, įskaitant Rasų kapines.. Vakariniame Vilniaus pakraštyje kautynėmis buvo sustabdytas 7-asis tankų pulkas.

Nors po pirmųjų kautynių sovietai sustojo, o vietomis ir atsitraukė, Okulicz-Kozaryn’as įsakė visiems lenkų dalinimas trauktis link Lietuvos sienos. Atsitraukimą, kaip geriausiai apmokyti ir drausmingiausi, turėjo pridengti pasienio apsaugos padaliniai. Dalis karių ir policininkų išvyko į Gardiną, kur vėliau dalyvavo jo gynyboje.

Papulkininkiui T. Podvysockiui (lenk. Podwysocki) Okulicz-Kozaryn’as nurodė susisiekti su sovietais ir juos informuoti, kad lenkai neketina ginti miesto ir prašo nekliudyti pasitraukti. Pakeliui link sovietų pajėgų Podvysockio automobilis buvo apšaudytas ir jis neįvykęs misijos grįžo atgal. Kadangi tuo metu Okulicz-Kozaryn’as jau buvo palikęs miestą, Podvysockis nusprendė perimti vadovavimą ir ginti miestą jame likusiomis pajėgomis, kurias sudarė daugiausiai savanoriai, daugiausia skautai ir jaunimas.

Iš šiaurės judėję sovietų šarvuočiai turėjo užduoti pasiekti Žaliąjį tiltą ir užblokuoti atsitraukimo kelius iš vakarų. Gatvių kautynėse 75 mm patranka buvo pamuštas vienas 8-ojo tankų pulko šarvuotis. Lenkai patyrė didelių nuostolių, bet sustabdė puolimą. Užupyje vykusiose kautynėse vienas sovietų tankas buvo apgadintas granatomis. Dėl to pagrindinės 8-ojo tankų pulko pajėgos sutemus rugsėjo 18 d. sustojo pietrytiniame Vilniaus pakraštyje, o žvalgybą link Neries vykdė tik nedideli padaliniai (po 2-3 kovines mašinas). Sovietų dalinius iš 75 mm kalibro pabūklų apšaudžiusiems ant kalvos prie Ašmenos kelio pozicijas įsirengusiems artileristams pavyko sunaikinti 1 sovietų tanką. Išnaudoję visą amuniciją lenkų artileristai sugadino pabūklus ir pasitraukė. Dar du 75 mm pabūklai iš pozicijų Panerių kalvose kalne apšaudė 6-osios šarvuočių brigados 1-ąjį batalioną, bandžiusį užimti geležinkelio stotį ir karinius sandėlius Burbiškyje. Ten gynėsi 33-asis sargybos batalionas, tačiau dėl priešo pranašumo naktį iš rugsėjo 18 į 19 dieną turėjo pasitraukti.

Rugsėjo 18 d. popiet į geležinkelio stoties rajoną buvo išsiųsta papildoma Varšuvos technologijos universiteto karių ir savanorių kuopa, ginkluota keliais sunkiaisiais kulkosvaidžiais ir prieštankiniais šautuvais. Kai kurie savanoriai buvo įdarbinti improvizuoto šarvuoto traukinio statybai užbaigti. Vakare geležinkelio bėgiais šis traukinys nuvažiavo į Burbiškį, kur padėjo apginti karinius sandėlius, tačiau mūšio metu buvo apgadintas. Tuo metu keli sovietų tankai iš 6-osios šarvuočių brigados 2-ojo bataliono pamėgino apeiti sandėlių rajoną, tačiau pateko į lenkų kuopos apšaudymą, kurio metu buvo sunaikintas 1 tankas ir apgadintas dar vienas.

Sovietų 6-osios lengvųjų tankų brigados žvalgybos batalionas po trumpos kovos užėmė aerodromą ir kuro sandėlius. Rugsėjo 18-osios vakarą šios brigados šarvuočių dalinys tęsė puolimą per Naująją Vilną link Pilies kalno judėdamas netoli Vilnelės. Ties Užupiu apie 20:30 jis buvo apšaudytas iš iš 37 mm prieštankinio pabūklo nuo kito upės kranto prie kavalerijos kareivinių. Praradęs keletą kovos mašinų, kurios užtvėrė kelią kitiems, šis dalinys turėjo sustoti. Kitas sovietų 6-osios šarvuočių brigados batalionas atakavo lenkų pozicijas prie pasienio apsaugos Trakų bataliono užimtų Rasų kapinių kapinių. Po neilgų kautynių lenkų dalinio vadas majoras Krasovskis, netekęs keliolikos karių žuvusiais ir sužeistaisiais, įsakė trauktis.

iki sutemų rusai palaužė iš 5-ojo pėstininkų pulko likučių susiformavusio nedidelio lenkų dalinio pasipriešinimą ir priartėjo prie miesto centro. Gatvių kautynėse sovietams kelią pastojo priešlėktuvinės artilerijos baterija, vadovaujama jaunesniojo leitenanto Vitoldo Barancevičiaus (lenk. Witold Barancewicz). Lenkai atkakliai gynėsi iki vėlaus vakaro. Netekę vieno pabūklo įgulos pasitraukė link Zavišų ir demarkacinės linijos su Lietuva. Šio mūšio metu kitai sovietų šarvuočių grupei pavyko apeiti lenkų zenitinę bateriją ir į miesto centrą prasiveržti kita gatve pakeliui sovietų tankistai sutiko ir išsklaidė kareivių ir jaunuolių, ginkluotų padegamojo mišinio buteliais, grupę.

Baltarusijos fronto vadovybė spaudė kuo greičiau užimti Vilnių. Rugsėjo 19 d. ryte priešakiniai šarvuotieji sovietų dalinai buvo sustiprinti pėstininkais bei kavalerija ir atnaujino šturmą. 5 val. į Vilnių įžengė pirmoji 25-osios šarvuočių brigados žvalgybos grupė, vadovaujama vyresniojo leitenanto Akulovo.^[3] Juos sekė majoro Šachirevo vadovaujama 700 karių pėstininkų grupė, du motorizuoti vienetai iš 42-ojo kavalerijos pulko, vadovaujami vyresniojo leitenanto Kisieliovo.

Lenkų pajėgoms pavyko suorganizuoti keletą pasipriešinimo taškų, kurį laiką išlaikyti tiltų kontrolę. Auštant sovietų tankai Vilniuje pajudėjo link Žaliojo tilto, kur lenkams pavyko apgadinti tris kovines mašinas BA-10, viena kurių užblokavo tiltą. Į pagalbą atvykęs sovietų tankų būrys neteko dar vieno tanko. Tuo pat metu iš miesto pakraščių link centro pajudėjo papildomos sovietų pajėgos. Pulkininko Lomakio grupė pamėgino užimti Žaliąjį tiltą, bet buvo atstumta, todėl ji patraukė link Žvėryno tilto.

Antroje dienos pusėje menkai koordinuojamos lenkų pajėgų pastangos buvo įveiktos ir sovietai pinai užėmė miestą. Rugsėjo 19 d. 13:00 sovietai užėmė geležinkelio stotį. Abu tiltus per Nerį po trumpų kautynių užėmė 6-osios šarvuočių brigados batalionai. Kovai su kulkosvaidžių lizdais, įrengtais ant stogų ir palėpėse rusai sėkmingai panaudojo artilerijos tankus.^[3]

Ryte prie Vilniaus priartėjo ir kombrigo Fiodoro Kamkovo vadovaujama 7-oji kavalerijos divizija. Ji beveik nedalyvavo mūšiuose, tačiau po kautynių prižiūrėjo lenkų belaisvius iki atvykstant NKVD daliniams. Laikinuoju sovietų garnizono Vilniuje vadu tapo kombrigas P. Achlustinas. Mieste buvo dislokuota 24-oji kavalerijos divizija ir 25-oji šarvuočių brigada.

Sovietų šaltinių duomenimis, jų nuostoliai siekė 13 žuvusių ir 24 sužeistuosius, 5 pamuštus tankus BT-7 ir 4 šarvuočius BA-10. Vilniuje sovietai užgrobė 10 tūkst. belaisvių, 97 garvežius, 473 keleivinius ir 960 krovininių vagonų (iš jų – 83 – su maisto produktais, 172 – su avižomis, 6 – su amunicija, 9 cisternas su benzinu ir 2 – su spiritu).

Mieste kovoję lenkų daliniai antroje rugsėjo 19 d. pusėje pasidavė sovietams. Paskutinės kautynės nurimo iki 18:00, nors iki 2 val. nakties įvyko keletas pavienių susišaudymų. Rugsėjo 20-23 d. sovietų kariuomenė „valė“ Vilnių, ieškojo pasislėpusių lenkų karių. Daliai lenkų karių pavyko pasitraukti iš miesto ir pasiekti Lietuvos sieną arba, pasukus į pietus, judėti gilyn į Lenkijos vyriausybės vis dar kontroliuotą Lenkijos teritoriją.

Sovietai užgrobtą Vilnių ir jo apylinkes laikinai priskyrė Baltarusijos SSRS. Pasirašius SSRS–Lietuvos tarpusavio pagalbos sutartį Vilniaus miestą ir maždaug 1/3 Vilniaus krašto SSRS perdavė Lietuvai.^[4] 1940 m. lapkričio 6 d. vietos lietuvių prašymu SSRS perdavė tuo metu jau okupuotai Lietuvai dar tris nedideles teritorijas (Druskininkus, Deiveniškių kilpą, Švenčionis bei jų apylinkes).

Vilniaus gynybos operacija lenkų istoriografijoje paprastai yra kritikuojama kaip blogos karinės kampanijos pavyzdys. Teigiama, kad jei mieste buvę daliniai būtų turėję aiškius nurodymus gintis, jie būtų bent keletui dienų sulaikyti sovietų kariuomenės puolimą, kaip tai įvyko Gardino atveju (pastarojo miesto gynyboje dalyvavo kai kurie iš Vilniaus pasitraukę daliniai). Bet kuriuo atveju, net ir gerai organizuota Vilniaus gynyba, būtų buvusi tik simbolinė, nes lenkų daliniai neturėjo išteklių sulaikyti sovietų puolimą.^[3]

• Trumpas filmas apie Vilniaus mūšį Youtube kanale.

• Grzelak, Czesław. Wilno 1939.
• Iwanowski, Lech. Wilnianie we wrześniu 1939 r.: prolog epopei.