Vichros mūšis
| Vichros mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
|
.svg){kind=small} Smolensko kunigaikštystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Skirgaila
|
Sviatoslavas II †
| ||||||
Vichros mūšis – mūšis, įvykęs 1386 m. balandžio 29 d. prie Vichros upės, Sožo upės intako, netoli Mscislavo tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Smolensko kunigaikštystės. Lietuviai pasiekė lemiamą pergalę, ir Smolenskas buvo priverstas sutikti būti Lietuvos vasalu.[1]
Andrius Algirdaitis kovojo su savo jaunesniuoju pusbroliu Jogaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto. Andrius susivienijo su Livonijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu II, kuris norėjo atgauti Mscislavo kunigaikštystę.[2] 1386 m. vasarį, kai Jogaila su sąjungininkais Krokuvoje šventė vestuves su Lenkijos karaliene Jadvyga ir karūnavimą Lenkijos karaliumi, Ordinas įsiveržė į Lietuvą ir beveik pasiekė Vilnių. Kovo mėnesį Smolensko kariuomenė apgulė Vitebską ir Oršą, bet jų neužėmė.[2] Sviatoslavas nusiaubė daug žemių Lietuvos pasienyje ir apgulė Mscislavą, kurį gynė Algirdo sūnus Karigaila.[3]
Išgirdęs žinią apie įsiveržimą, Jogaila pasiuntė didelę kariuomenę, kuriai vadovavo jo brolis Skirgaila.[2] Kariuomenėje taip pat buvo Kaributas, Lengvenis ir Vytautas. Mscislavas atlaikė dešimt dienų trukusią apgultį, kol jį pasiekė lietuvių kariuomenė ir susirėmė su Smolensko kariuomene.[4] Mūšio rezultatas buvo visiškas Smolensko kariuomenės pralaimėjimas ir Sviatoslavo bei jo sūnėno Ivano žūtis.[1] Du Sviatoslavo sūnūs – Glebas Sviatoslavičius ir Jurijus Sviatoslavičius – buvo sunkiai sužeisti ir pateko į nelaisvę. Skirgailos kariuomenė priartėjo prie Smolensko, bet jo nepuolė. Jurijus, kuris, pasak Bychovco kronikos, buvo vedęs Skirgailos ir Jogailos dukterėčią, buvo paskirtas Smolensko kunigaikščiu ir Lietuvos vasalu.[5] Glebas Sviatoslavičius buvo paimtas įkaitu į Lietuvą.
Galiausiai Glebas grįžo į Smolenską ir metė Jurijui iššūkį dėl sosto. Tai suteikė didžiajam kunigaikščiui Vytautui galimybę 1395 m. užimti Smolenską.[6]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Ilovaysky, Dmitry (2004) [1896]. Собиратели Руси (rusų). Astrel. p. 187. ISBN 5271057038.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Krzyżaniakowa, Jadwiga; Jerzy Ochmański (2010). Jogaila. Vertė Kazys Uscila. Algimantas. pp. 122–123. ISBN 978-6094230059.
- ↑ Turchinovich, O. (1857). Обозрение истории Белоруссии с древнейших времен [Review of the History of Belarus from the Earliest Times] (rusų). Saint Petersburg: V.A. Isakov. p. 98. OCLC 26705491.
- ↑ Kraševskis, Juzefas Ignacas (2012) [1850]. Vytauto Lietuva (PDF). Vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. p. 17. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-10-29. Nuoroda tikrinta 2013-10-26.
- ↑ Jonynas, Ignas (1984) [1932]. „Vytauto šeimyna“. Istorijos baruose. Vilnius: Mokslas. p. 16. LCC 84212910. Suarchyvuotas originalas 2012-02-02. Nuoroda tikrinta 2013-10-26.
- ↑ Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. p. 313. LCC 79346776.