Vaistinė

Vaistinė – specializuota įstaiga, veikianti sveikatos apsaugos sistemoje, kurios pagrindinė funkcija yra suteikti farmacinę paslaugą bei išduoti vaistus (receptinius ir nereceptinius) ir kitas medicininės paskirties prekes: higienos prekes, vitaminus, maisto papildus, tvarsliavą ir pan.^[1]
Kai kurios vaistinės taip pat užsiima vaistų gamyba. Pagrindiniai vaistinės darbuotojai yra vaistininkas ir farmakotechnikas, taip pat yra vadybininkai, vaistininko padėjėjai ir kiti darbuotojai (priklausomai nuo vaistinės dydžio).

Dauguma vaistinių dirba įprastiniu darbo režimu (nuo ryto iki vakaro), tačiau kai kurios dirba visą parą (vadinamos budinčios vaistinės).

• Visuomeninė vaistinė – vaistinė, prekiaujanti vaistais
• Gamybinė vaistinė – vaistinė, gaminanti ekstemporalius vaistus (pagal receptą).

Pirmosios vaistinės atsirado VIII–IX a. Artimuosiuose Rytuose.

Rašytiniuose šaltiniuose vaistinės minimos tik nuo XVI a., anksčiau didikus bei kilmingus gyventojus aprūpindavo gydytojai. Pirmoji vaistinė Lietuvoje įsteigta Aleksandro Bolinskio 1506 metais. Kiek vėliau Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Žygimantas išleido įsakymą apie vaistinių kontrolę – jas turėjo patikrinti medicinos daktarai, kad vaistai būtų gaminami tiksliai pagal receptą. XVI a. pab. Žygimantas taip pat nustatė vaistų kainas ir atleido vaistininkus nuo įvairių mokesčių.

Pirmosiose vaistinėse buvo pardavinėjamos vaistažolės, brangakmeniai, džiovintos gyvūnų dalys, gyvačių nuodai, taukai, užsienietiškos prekės – muilas, vynas, prieskoniai – ir tuo jos priminė viduramžių Europos vaistines.

Norint atidaryti naują vaistinę reikėjo gauti karaliaus ar kito aukšto valdžios atstovo leidimą. Būdavo suteikiamas ir leidimas prekiauti alkoholiu, kuris labai papildydavo vaistinių iždus, bet 1764 m. uždraudus pardavinėti alkoholį vaistinėse, jų pajamas ženkliai smuko.

XIX a. naujų vaistinių steigimą pradėjo kontroliuoti gydymo valdyba. Didėjant reikalavimams vaistinių steigimas sulėtėjo. Vaistinės buvo suskirstytos į kaimo ir normalias. Didesniuose miestuose buvo vaistų parduotuvės, kuriose pardavinėjami patentuoti vaistai ir sanitarijos priemonės.

Viduramžių Lietuvos vaistininkai neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet buvo atitinkamai paruošiami cechuose. Kandidatas į vaistininkus turėjo keletą metų dirbti visus darbus pas vaistininką kaip mokinys, vėliau keletą metų kaip jo padėjėjas. Baigęs tokius mokslus, važiuodavo pas kitą vaistininką todėl mokslas užtrukdavo. Vaistininkų cechas nuo kitų skyrėsi tuo, kad iš narių buvo reikalaujam mokėti lotynų kalbą ir nesudarė organizuoto cecho su savais įstatais ir taisyklėmis. Jie rėmėsi nerašytais įstatais ir tradicijomis. Vaistininkai buvo laikomi ne amatininkais, o prekybininkais.

Farmacija Lietuvoje dėstyti pradėta 1785 m., kai chemijos profesorius J. Sartoris VU Medicinos fakultete pradėjo dėstyti farmacijos kursą. 1810 m. įsteigta Farmacijos ir Farmakologijos katedra. Vaistininko paruošimas trukdavo 3 metus, labai gerai išlaikę egzaminus gaudavo provizoriaus, prasčiau išlaikę – I arba II klasės vaistinės gizelio laipsnį.

Vilniaus medicinos draugijoje 1843 m. įsteigtas farmacijos skyrius.

Pagrindiniai Lietuvos vaistinių tinklai:

• „Camelia“
• „Eurovaistinė“
• „Gintarinė vaistinė“
• „Benu“
• „Šeimos vaistinė“

Vikiteka: Vaistinė – vaizdinė ir garsinė medžiaga