U2

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šis straipsnis apie airių muzikos grupę. Apie JAV žvalgybinį lėktuvą skaitykite straipsnyje U-2.

U2
„U2“ koncerto metu, 2017 m. Iš kairės į dešinę: Larry Mullen Jr., The Edge, Bono, Adam Clayton
Biografija
Dar žinoma	Feedback (1976–1977 m.) The Hype (1977–1978 m.)
Kilmė	Dublinas, Airija
Žanrai	Rokas alternatyvusis rokas poprokas post-punk
Aktyvumo metai	1976–dabar
Įrašų kompanija	Island Interscope Mercury CBS Ireland
Svetainė	u2.com
Nariai
Bono Adam Clayton The Edge Larry Mullen Jr.
Buvę nariai
Dik Evans Ivan McCormick

U2 – Airijos roko grupė, įkurta 1976 m. ir viena populiariausių nuo 1980-ųjų. Per savo karjeros istoriją grupė pardavė virš 50,5 milijonų albumų JAV ir virš 145 milijonų pasaulyje.^[1] Šeši grupės albumai savo laiku buvo perkamiausi JAV, devyni – Jungtinėje Karalystė. U2 yra viena sėkmingiausių grupių roko istorijoje, laimėjusi 22 Grammy apdovanojimus.^[2] 2005 m. U2 buvo įtraukti į Rokenrolo šlovės muziejų.^[3]

Grupė aktyviai dalyvauja ginant žmogaus teises ir garsėja savo labdaringa veikla tokiose kampanijose kaip Amnesty International, ONE Campaign, DATA (Debt, AIDS, Trade in Africa).

Grupė susikūrė Dubline 1976 m. spalį. Keturiolikmetis Larry Mullen jaunesnysis mokyklos skelbimų lentoje pakabino raštelį, kuriame buvo nurodyta, kad ieškoma muzikantų naujai grupei. Po tokio skelbimo susikūrė šešių asmenų grupė, kuri tuo metu vadinosi Feedback (angl. – grįžtamasis ryšys). Larry Mullen Jr. tada grojo būgnais, Adam Clayton – bosine gitara, Dave Evans (The Edge), jo brolis Dik Evans bei Ivan McCormick – gitaromis. Paul David Hewson (Bono) nuo pirmųjų grupės susikūrimo dienų buvo vokalistas, kartais grodavo gitara.

Iš pradžių Hewson’as gavo Bono Vox (lot. – nuostabus balsas) pravardę, kuri kilo iš parduotuvės, Dublino centre pardavinėjančios klausos aparatus, pavadinimo. Evans’ui pravardę The Edge (angl. – ašmenys) davė Bono, kuris manė, kad tokia pravardė tiksliai apibūdina jo galvos formą.

Po 18 mėnesių trukusių repeticijų Feedback persivadino į The Hype (angl. – triukšmingas reklamavimas; akių dūmimas). Grupė nauju pavadinimu pasirodė talentų konkurse, vykusiame Limerike, Airijoje 1978 m. kovo 17 d. Vienas iš teisėjų buvo Jackie Hayden iš „CBS Records“; jie laimėjo konkursą ir gavo 500 svarų sterlingų prizą. J. Hayden buvo taip sužavėtas, kad net davė studiją jų pirmajam demonstraciniam įrašui.

Teigiama, jog grupės pavadinimas „U2“ yra grindžiamas jų filosofija, t. y., kad auditorija – tai dalis jų muzikos bei koncertų ir „tu taip pat“ (U2 – angl. you too) dalyvauji visame tame.^{[patikslinti!]}

1978 m. kovą Dik Evans paskelbė, kad išeina iš grupės. Prieš tai grupę paliko ir Ivan McCormick. The Hype sugrojo atsisveikinimo koncertą su Dik’u Howth kaimelio bendruomenės centre. Vėliau jis prisidėjo prie roko grupės „Virgin Prunes“ iš Dublino. Tų pačių metų liepą Paul McGuinness tapo U2 vadybininku.

1979 m. rugsėjį būdami keturiese U2, palaikomi vietinių gerbėjų grupelės, išleido savo pirmąjį singlą „U2-3“. Singlas pateko į Airijos populiariausių muzikos įrašų sąrašą. Gruodį U2 pirmą kartą nuvyko už Airijos ribų, į Londoną, tačiau jiems nepavyko sudominti užsienio auditorijos bei kritikų.

Pirmą kartą U2 pasirodė JAV televizijoje laidoje „The Tommorow Show“, kurią vedė Tom Snyder. Ši laida buvo parodyta 1981 m. liepos 4 d. Jos metu U2 davė interviu bei sugrojo „I Will Follow“ ir „Twilight“.

„Island Records“ pasirašė sutartį su grupe 1980 m. kovo mėn. Tų pačių metų spalio mėnesį U2 išleido savo debiutinį albumą „Boy“ (angl. berniukas), kuris buvo palydėtas pirmuoju turu už Jungtinės Karalystės ribų. Antrasis grupės albumas „October“ (angl. spalis) buvo išleistas 1981 m. Gerbėjai ir muzikos kritikai greitai atkreipė dėmesį į dvasingus dainų tekstus, nors albumo ir negalima pavadinti religiniu. Vis dėlto šis darbas dalies gerbėjų liko nesuprastas ir buvo mažiau populiarus negu „Boy“, nors Bono, The Edge ir Larry (tik ne Adam) buvo atsidavę krikščionys ir to neslėpė. Šie trys muzikantai prisijungė prie religinės grupės Dubline „Shalom“ (hebr. taika; dvasios ramybė), kurioje buvo priversti susimąstyti apie santykį tarp krikščioniškojo tikėjimo ir rokenrolo muzikos primetamo gyvenimo būdo. Visgi jie nusprendė, kad įmanoma suderinti šiuos du dalykus, jeigu muzika nekelia pavojaus jų asmeniniam tikėjimui.

1983 m. U2 grįžta su trečiuoju albumu „War“ (angl. karas). Albumo daina „Sunday Bloody Sunday“ (angl. – kruvinasis sekmadienis), atspindi tuometinę situaciją Šiaurės Airijoje. Dainos pradžioje išreiškiamas pyktis dėl 1972 m. Airijoje įvykusio incidento, pavadinto „Kruvinuoju sekmadieniu“, kurio metu žuvo 13 nekaltų žmonių, tačiau tolesnėse kūrinio eilutėse to pykčio išsižadama, išryškėja religiniai motyvai, vaizdiniai iš Biblijos. Kai kurie Amerikos airiai tuomet bandė kūrinį klaidingai interpretuoti kaip kvietimą IRA (Irish Republican Army – airių respublikonų armija) atnaujinti ir tęsti kovas už Airijos suvienijimą. Bono atsakymas tapo viena iš garsiausių ir lengviausiai atpažįstamų jo frazių, kuri liko įamžinta gyvo garso albume „Under a Blood Red Sky“(ir to paties pavadinimo videofilme): „This song is not a rebel song. This song is Sunday Bloody Sunday“ („Ši daina nėra maišto daina. Ši daina yra Sunday Bloody Sunday“). Pasak oficialaus grupės tinklalapio, 2008 m. rugsėjo mėn. turėjo būti perleisti minėtas albumas ir videofilmas; pastarasis taip pat ir DVD formatu ir jame įtrauktos dainų versijos, nepatekusios į videofilmą.

Pirmasis albumo singlas „New Year’s Day“ buvo ir pirmasis U2 tarptautinis hitas, pasiekęs Jungtinės Karalystės populiariausių singlų 10-ąją vietą ir beveik pasiekęs JAV singlų top 50.

2008 m. liepos mėn. buvo perleisti pirmieji trys grupės albumai, į juos įtrauktos ir retos bei anksčiau neišleistos dainos.

Grupė pradėjo ketvirtojo studijinio albumo įrašus su prodiuseriais Brian Eno ir Daniel Lanois. Eksperimentinis „The Unforgettable Fire“ (angl. – nepamirštama ugnis) pasirodė 1984 m. Albumo pavadinimas gimė muzikantams aplankius nuotraukų, padarytų iškart po atominių bombų sprogimų Hirosimoje ir Nagasakyje, ekspoziciją. Pirmajame albumo single „Pride (In the Name of Love)“ (angl. – Išdidumas (Meilės vardan)) atiduodama duoklė juodaodžių pilietinių teisių gynėjui Martin Luther King jaunesniajam. Buvo nufilmuotos net trys dainos vaizdo klipo versijos. Daina įsiveržė į Didžiosios Britanijos populiariausių singlų penketuką, o JAV – į penkiasdešimtuką. Antrasis albumo singlas buvo titulinė albumo daina.

Šis albumas tapo svarbiu posūkiu grupės karjeroje: Bono kuriami dainų žodžiai tapo sudėtingesni, subtilesni, buvo daugiau eksperimentuojama, The Edge gitara skambėjo savitai ir įdomiai, o ritminė sekcija tapo laisvesnė ir jausmingesnė. Vis dėlto, nors ir nebe taip atvirai, dainų, tokių kaip „Indian Summer Sky“, „MLK“ (kuri skirta Martin Luther King jaunesniajam; tai pirmosios jo vardo ir pavardės raidės) temos išliko politizuotos.

Svarbiausiu albumo kūriniu galima vadinti „Bad“ (angl. – blogis) – ilgą eksperimentinę dainą, kuri, nors niekada nebuvo išleista singlo pavidalu, yra labai svarbi viso albumo kontekste, nes kalba apie itin skaudžią problemą, ypač aktualią Dubline XX a. devintojo dešimtmečio viduryje – priklausomybę nuo heroino. 1985 m. grupė išleido vaizdo įrašų rinkinį „The Unforgettable Fire Collection“, į kurį buvo įtraukti keturių dainų vaizdo klipai iš paskutinio albumo bei dokumentinis filmas apie tai, kaip buvo įrašinėjamas šis albumas.

Džiazo muzikantas Miles Davis yra prašęs šį albumą groti per jo laidotuves.

1987 m. kovo 9 d. U2 išleido albumą „The Joshua Tree“ (angl. – Jėzaus medis), kuris tapo pačiu populiariausiu darbu grupės diskografijoje. Jį grupė skyrė 1986 m. tragiškai žuvusiam Bono draugui bei grupės technikui Greg Carroll atminti. Albumas debiutavo pirmu numeriu Jungtinėje Karalystėje ir JAV, bei laimėjo du Grammy apdovanojimus: kaip metų albumas ir geriausias vaizdo klipas „Where the Streets Have No Name“ (Ten, kur gatvės neturi pavadinimų). Singlai „With or Without You“ (Su tavimi ar bet tavęs) ir „I Still Haven‘t Found What I‘m Looking For“ (Aš vis dar neradau to, ko ieškojau) pasiekė pirmą vietą JAV topuose, o „Where the Streets Have No Name“ taip pat buvo dažnai grojamas kūrinys. U2 – ketvirta roko grupė, pasirodžiusi žurnalo „Time“ viršelyje (po The Beatles, The Band, ir The Who), kuris paskelbė, kad U2 yra „Roko karščiausias bilietas“. Albumas, dalinai įkvėptas grupės susižavėjimu Amerika, pasidavęs kantri ir folklorinės muzikos įtakai, dažniausiai cituojamas kaip vienas geriausių roko albumų. 2007 m. rudenį albumas (pavadintas „The Joshua Tree 20-th Anniversary Edition“) buvo perleistas kartu su singlų B pusėmis bei anksčiau neišleistomis dainomis, taip pat DVD su „Joshua Tree“ turo koncertu, dokumentiniu filmu apie minėtą turą bei retais vaizdo klipais.

Dvigubame albume ir dokumentiniame filme „Rattle and Hum“ (angl. – barškesys ir ūžimas) buvo ir kūriniai, įrašyti studijoje, ir dainos, įrašytos „The Joshua Tree turo“ gyvo garso koncerto metu. Albumas ir filmas, pasirodęs muzikos įrašų parduotuvėse ir kino teatruose 1988 m. (vaizdo klipas pasirodė 1989 m.) buvo sukurti kaip duoklė Amerikos muzikai. Albume, įrašytame „Sun Studios“ Memfyje, galima rasti kūrinių, atliekamų su bliuzo legenda B. B. King, ir dainuotų apie džiazo dainininkę Billie Holiday. Tarp gyvai atliktų dainų yra ir The Beatles „Helter Skelter“ ir Bob Dylan daina „All Along The Watchtower“. Nepaisant U2 fanų palaikymo, „Rattle and Hum“ gavo neigiamų recenzijų ir iš kino, ir iš muzikos kritikų.

Praėjus 18 mėnesių pertraukai po turo, U2 tęsė savo darbą Lovetown ture (su specialiu svečiu B. B. King), aplankydami Australiją, Naująją Zelandiją, ir Japoniją, bet vengė atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir didžiąją dalį Europos. Bono, tikriausiai jausdamas, kad U2 veikla buvo sustingusi, per 1989 m. gruodžio 30 d. koncertą Dubline, pareiškė, kad jau laikas pasitraukti, sufleruodamas publikai ir žiniasklaidai, kad U2 išsiskirs, kai baigsis turas.

Darbas su albumu „Achtung Baby“ prasidėjo Rytų Berlyne, prodiusuojant Brian Eno ir Daniel Lanois. Iš pradžių grupei reikalai klostėsi gana sunkiai, nes nariai nesutarė dėl būsimo albumo stiliaus. Bono ir The Edge klausėsi europietiškos šokių muzikos, kitaip nei kiti du grupės nariai Adam ir Larry. Edge užbaigė daug progreso neatnešančias savaites, kai sukūrė akordų rinkinį, kuris vėliau tapo daina „One“. 1991 m. lapkritį U2 išleido eksperimentinį ir alternatyvios muzikos įkvėptą „Achtung Baby“. Tai buvo daugiau dvasinis ir asmeninis albumas (Edge tuo metu išgyveno skyrybas), ir galiausiai, tamsesnis nei grupės ankstesnis darbas. Grupės naujas stilius dažnai minimas kaip „keturi vyrai kapoja Joshua Tree“. Parduotų albumų skaičiumi ir muzikos kritikų atsiliepimais, tai buvo vienas sėkmingiausių grupės albumų, ir kaip „Joshua Tree“, dažnai cituojamas kaip vienas geriausių roko istorijoje.

Baigę „Zoo TV“ gastroles po Ameriką 1992 m. pabaigoje ir besiruošdami pristatyti savo programą Europoje, U2 užsuko į įrašų studiją, kur užbaigė nepilno albumo (EP) įrašus. iš jų vėliau išėjo pilnas albumas „Zooropa“. Pirmame single iš albumo, pavadintame „Numb“ (angl. – sustingęs), pagrindinę vokalo partiją atliko The Edge. Po šio singlo buvo išleisti dar du: „Lemon“ (angl. citrina) bei „Stay (Faraway, so close)“. Pasirodęs 1993 m. vasarą, šis albumas sutapo su gastrolių po Europą pavadinimu ir pristatė kiek sunkesnę nei „Achtung Baby“ albume šokių ir techno muzikos įtaką. „Zooropa“ susilaukė stiprių vertinimų. Nepaisant to, albumų pardavimai sustojo pasiekę dviejų milijonų ribą ir nei vienas albumo kūrinys netapo dideliu hitu. „Zooropa“ turo metu Bono išgalvotasis „The Fly“ transformavosi į demoniškąjį „MacPhisto“. 1993 m. pabaigoje, užbaigę „Zooropa“ turą, grupės nariai nusprendė padaryti pertrauką.

U2 sugrįžo 1995 m. su super hitu „Hold me, thrill me, kiss me, kill me“. Daina buvo sukurta filmo „Batman Forever“ garso takeliui. Hitą prodiusavo Nellee Hooper (dirbęs su Bjork, „Soul II Soul“). Glam roko skambesiu pakerėjęs kūrinys pakilo iki antrosios vietos Didžiosios Britanijos singlų tope.

Tais pačiais metais U2 nariai kartu su prodiuseriu Brian Eno įkūrė grupę „Passengers“ ir išleido albumą „Original Soundtracks No 1“. Kitas pavadinimas pasirinktas tam, kad šis albumas nebūtų priskiriamas U2 kūrybai. Albumas nebuvo sutiktas palankiai nei komercine, nei kritikos prasme. Nors su tenoru Luciano Pavarotti įrašyta daina „Miss Sarajevo“ buvo iš tiesų populiari.

Daugybė U2 gerbėjų, tarp kurių buvo ir grupės būgnininkas Larry Mullen Jr., nebuvo patenkinti „Passengers“ projektu, ir grupė pažadėjo, kad kitas jų albumas bus tikras roko įrašas. Iš pradžių diską planuota išleisti 1996 m. rudenį, bet, užsitęsus įrašams, šią datą teko nukelti į 1997 m. pavasarį. Per šį laikotarpį kai kurios dainos, įskaitant ir pagrindinį singlą „Discotheque“, buvo nutekintos. Tapo aišku, kad būsimasis albumas bus paveiktas šokių, techno ir elektroninės muzikos. Albumas debiutavo pirmojoje topų vietoje 35 šalyse. Nors kritikų atsiliepimai buvo teigiami, bet nemažai klausytojų liko nusivylę ir pardavimai buvo kur kas mažesni nei ankstesnių grupės albumų.

Pristatydami albumą U2 vėl leidosi į grandiozines gastroles, šįkart pavadintas „POPmart“. Šios gastrolės buvo įamžintos 1998 m. išleistame videofilme (2008 m. perleistame DVD formate) „POPmart: Live from Mexico City“.

Įrašinėdama savo dešimtąjį studijinį albumą, grupė pasitelkė į pagalbą legendinius prodiuserius Brian Eno ir Daniel Lanois. Buvo atsisakyta sintetinio skambesio ir sugrįžta prie klasikinio roko. To rezultatas – didžiulės sėkmės sulaukęs diskas „All That You Can't Leave Behind“.

Žurnalas „Rolling Stone“ pavadino albumą trečiuoju U2 šedevru po „The Joshua Tree“ ir „Achtung Baby“. Jis debiutavo pirmojoje topų vietoje 22 šalyse. Pirmasis singlas „Beautiful Day“ tapo pasauliniu hitu ir laimėjo tris Grammy apdovanojimus. Kiti trys albumo singlai „Walk on“, „Elevation“ ir „Stuck in a moment you can’t get out of“ taip pat laimėjo po Grammy apdovanojimą. Be to, pastaroji daina skirta žuvusiam grupės INXS vokalistui ir Bono draugui Michael Hutchence atminti.

Albumą pristatė „Elevation“ turas. Jis išsiskyrė tuo, kad U2 grįžo į dideles arenas taip iš dalies atsisakydami praktikos koncertus rengti stadionuose. Turas išsiskyrė ir unikalia širdies formos scena, garantavusia geresnį ryšį su žiūrovais. „Elevation“ turą grupė įamžino, išleidusi DVD diskus su koncertų Bostone ir Slane pilyje Airijoje įrašais.

2004 m. rudenį pasirodė vienuoliktasis albumas „How To Dismantle An Atomic Bomb“ (liet. – „Kaip išardyti atominę bombą“), pasižymėjusiu sunkesniu roku nei ankstesniajame albume, nors ir buvo panašus į ankstesnį darbą. Dėl to dalis fanų bei kritikų apkaltino grupę pristigus naujų idėjų. Nepaisant to, įrašas sulaukė didžiulės komercinės sėkmės – jau per pirmąją savaitę jis padvigubino „All That You Can’t Leave Behind“ pardavimus.

Pirmasis singlas „Vertigo“ sutapo ir su gastrolių pavadinimu. Gastrolės pasižymėjo dar didesniu koncertų skaičiumi ir platesne aplankytų šalių įvairove. Koncertų metu grupė atliko ne tik dainas iš naujojo albumo ir didžiausius visų laikų hitus, bet ir daugelio primirštus ankstyvuosius kūrinius iš debiutinio grupės albumo.

Kurti naująjį, jau dvyliktąjį sudijinį albumą, vėliau pavadintą „No Line on the Horizon“, U2 ėmė 2006 m. Iš pradžių su jais dirbo prodiuseris Rick’as Rubin’as, tačiau vėliau albumo įrašinėjimo darbai su juo buvo nutraukti. Grupė prodiuseriais pasirinko Daniel'į Lanois ir Brian'ą Eno.

Albumo įrašinėjimo sesijų metu, 2008 m. kovo 31 d., U2 pasirašė 100 mln. JAV dolerių vertės kontraktą su koncertų organizavimo bei leidimo firma „Live Nation“.

2008 m. gruodžio mėnesį grupė baigė įrašinėti albumą „No Line on the Horizon“, kurį išleido 2009 m. vasario 27 d. Pagrindinis jo singlas – „Get On Your Boots“. Naujasis U2 darbas labiau eksperimentinis, negu ankstesni du albumai. Taip pat 2010 m. grupė išleido dar vieną studijinį diską. Jis susidėjo iš dainų, nepatekusių į „No Line on the Horizon“ ir pavadintas „Songs of Ascent“.

2009 m. birželio 30 d. prasidėjo turas, pavadinimu „U2 360° Tour“, skirtas pristatyti tais pat metais išleistą albumą. Šis turas pasižymėjo neįprasta scena, kurią iš visų pusių buvo apsupę žiūrovai.

• Bono (Paul Hewson) – vokalas, ritminė gitara, lūpinė armonikėlė (1976–dabar)
• The Edge (David Evans) – gitara, klavišiniai, pritariamasis vokalas (1976–dabar)
• Adam Clayton – bosinė gitara (1976–dabar)
• Larry Mullen Jr. – būgnai, perkusija (1976–dabar)

• Terry Lawless – klavišiniai (2001–dabar)^[4]
• Bram van den Berg – būgnai, perkusija (2023–2024)^[5]

• Dik Evans – gitara (1976–1978)
• Ivan McCormick – gitara (1976)

Pagrindinis straipsnis – U2 diskografija.

• Boy (1980)
• October (1981)
• War (1983)
• The Unforgettable Fire (1984)
• The Joshua Tree (1987)
• Rattle and Hum (1988)
• Achtung Baby (1991)
• Zooropa (1993)
• Pop (1997)
• All That You Can't Leave Behind (2000)
• How to Dismantle an Atomic Bomb (2004)
• No Line on the Horizon (2009)
• Songs of Innocence (2014)
• Songs of Experience (2017)
• Songs of Surrender (2023)

Vikiteka: U2 – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė
• Išsami informaciją apie grupės diskografiją
• U2 svetainėje Discogs
• U2 svetainėje Last.fm