Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklos

Nacistų koncentracijos stovyklos (vok. Konzentrationslager) – koncentracijos stovyklos, 1933–1945 m. veikusios nacistinėje Vokietijoje ir jos užimtose teritorijose. Žinoma daugiau nei 1000 kalinimo įstaigų, atlikusių koncentracijos stovyklų funkcijas nacių valdymo metais, jose kalėjo 1,65 mln. asmenų, iš kurių apie 1 mln. ten žuvo. Daug buvusių nacistų koncentracijos lagerių po nacistų režimo žlugimo tapo muziejais ir memorialais, o stovyklų sistema tapo prievartos ir teroro simboliu.

Pirmosios koncentracijos stovyklos įsteigtos dar 1933 m. kovą, iškart po to, kai Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Iš pradžių stovykloms daugiausiai vadovavo SA, tačiau po 1934 m. vykusios Ilgųjų peilių nakties buvo įkurta Koncentracijos stovyklų inspekcija (vok. Inspektion der Konzentrationslager), kuriai vadovauti ėmė SS. Pirmaisiais stovyklų įkūrimo metais iš maždaug 50 000 kalinių^[1] 80 % sudarė vietiniai komunistai, 10% – socialdemokratai.^[2] 1933 m. pabaigoje daugeliui politinių kalinių buvo suteikta Kalėdų amnestija (vok. Weihnachtsamnestie).^[3] Tais metais tuščių gamyklų, kalėjimų, dvarų, mokyklų, dirbtuvių ir pilių teritorijose buvo įsteigta apie 70 koncentracijos lagerių.^[1][4]

Pirmąja nacistinėje Vokietijoje laikoma Noroje 1933 m. kovo 3 d. buvusios mokyklos patalpose įsteigta koncentracijos stovykla.^[1] Tų pačių metų kovo 22 d. įkurta koncentracijos stovykla Dachau, tapusi pavyzdine kitoms tokio tipo kalinimo įstaigoms. Birželio mėnesį Dachau koncentracijos stovyklos viršininku paskirtas Teodoras Eikė, itin ženkliai prisidėjęs prie koncentracijos stovyklų institucionalizacijos ir plėtros. Eikė sugriežtino tvarką lagerių viduje, parengė lagerio baudžiamąjį kodeksą (vok. Lagerordnung), kuriuo įvedė drakoniškas priemones nepaklusniesiems, kalėjimų funkcionierių sistemą.^[5] Nepaisant to, 1934–1937 m. kalinių skaičius stovyklose išliko panašus ar net mažėjo – 1936 m. lapkričio 1 d. kalėjo 4761 kalinys, o didesnė dalis kalinių, įskaitant politinius, buvo toliau laikomi kalėjimuose.^[6] Sparčiausia plėtra pasiekta 1937–1939 m., netrukus po to, kai Vokietijos policijos vadovu buvo paskirtas Heinrichas Himleris.^[7] Himlerio iniciatyva vietoje senų uždarytų koncentracijos stovyklų atidarytos naujos (Zaksenhauzeno ir Buchenvaldo), įrengtos atokiose vietose. Stovyklose visi kaliniai privalėjo dėvėti dryžuotą kalinio uniformą su atitinkamos spalvos trikampiu, teritorijoje negaliojo teisės viršenybė, tad SS prižiūrėtojai turėjo absoliučią galią prieš kalinius.^[8]

1937 m. pabaigoje kalinių skaičius koncentracijos stovyklose išaugo iki 7750.^[6] 1938 m., į koncentracijos stovyklas uždarius pakartotinai nusižengusius nusikaltėlius ir asocialais vadinamus asmenis (benamius, asmenis su protine negalia ir bedarbius), koncentracijos stovyklos kalinių skaičius išaugo iki 24 000.^[6] 1939 m. Ravensbriuke įsteigta pirmoji koncentracijos stovykla vien moterims.^[6] Tais metais politinių kalinių skaičių lageriuose padidino Jehovos liudytojai ir nacistų politikai nepritariantys buvę emigrantai, taip pat antinaciškai nusiteikę austrai ir čekai, kurių valstybės buvo įjungtos į Trečiojo Reicho sudėtį atitinkamai 1938 ir 1939 m.^[9] Po Austrijos anšliuso apie 2000 Vienos žydų tapo koncentracijos stovyklų kaliniais, tačiau ženkliausiai žydų kalinių dalis išaugo po 1938 m. lapkričio Krištolinės nakties pogromų, kuomet per masinius areštus buvo suimta ir įkalinta 26 000 žydų vyrų. Dėl beprecedenčio žiaurumo ir smurto protrūkių prieš žydų kalinius žydų kalinių mirštamumas buvo itin aukštas – per keturis mėnesius žuvusiųjų buvo daugiau nei per penkerius metus iki tol. Dėl to dauguma išgyvenusių žydų kalinių buvo anksti paleisti, dažniausiai gavus pasižadėjimą, kad emigruos iš Vokietijos.^[9][10]

Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui sąlygos stovyklose tapo vis sunkesnės ir mirtingumo procentas vis aukštesnis dėl nacistų vadovybės planų: dauguma aukų žuvo karo antroje pusėje. Nuo karo pradžios iki 1941 m. pabaigos buvo atidarytos penkios naujos stovyklos: Nojengamas (1940 m. pradžioje), Aušvicas (1940 m. birželis), iš pradžių veikęs kaip koncentracijos stovykla lenkų pasipriešinimo aktyvistams, Gros Rozenas (1941 m. gegužės mėn.) Silezijoje ir Nacvaileris (1941 m. gegužės mėn.) Prancūzijai priklausiusiose žemėse.^[11][12] Taip pat buvo įkurti pirmieji stovyklų padaliniai, administraciniu požiūriu pavaldūs atitinkamai pagrindinei stovyklai.^[11] Kalinių skaičius išaugo trigubai nuo 21 000 1939 m. rugpjūčio mėn. iki maždaug 70 000–80 000 1942 m. pradžioje.^[12] Šį spartų augimą lėmė priverstinio darbo paklausa, o vėliau ir invazija į Sovietų Sąjungą.^[11][13] Sistemiškas kai kurių kalinių žudymas koncentracijos lageriuose pradėtas 1941 m. balandį.^[14] Tuomet SS vyriausioji vadovybė įsakė nužudyti sergančius ir išsekusius, nebegalinčius dirbti kalinius (ypač tuos, kurie laikomi prastesniais dėl rasės). Aukas atrinkdavo stovyklos darbuotojai arba keliaujantys lagerių gydytojai. Tada šios buvo išvežtos iš stovyklų nužudyti eutanazijos centruose. Iki 1942 m. balandžio mėn. 6000–20 000 žmonių buvo nužudyti būtent tokiu būdu.^[15][16] Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. kai kurie sovietų karo belaisviai buvo žudomi improvizuotuose dujų kamerose koncentracijos stovyklose, praėjus vos kelioms dienoms nuo įkalinimo.^[17][15]

1942 m. priverstinis darbas stovyklose buvo pradėtas kreipti į karo pramonę ir iki 1943 m. du trečdaliai kalinių buvo įdarbinti karo pramonėje.^[18] Mirtingumas smarkiai išaugo – maždaug pusė iš 180 000 kalinių, į stovyklas atvežtų nuo 1942 m. liepos mirė iki lapkričio mėn. Lagerių vadovybės bandymai sumažinti mirčių skaičių, siekiant padidinti kalinių produktyvumą, praktiškai neturėjo įtakos.^[19][20] Taip pat imtos steigti ir vadinamosios mirties stovyklos, kuriose per trumpą laikotarpį išžudyta daugiau nei 2,4 mln. Centrinės Europos žydų.^[21][22] Įsteigtos šešios naikinimo stovyklos: Aušvicas-Birkenau (didžiausia, vykdžiusi ir koncentracijos, ir naikinimo stovyklų funckijas), Treblinka, Sobiboras, Belzecas, Kulmhofas ir Majdanekas (vykdžiusi ir koncentracijos, ir naikinimo stovyklų funckijas). Nuo 1943 m. Aušvicas išsiplėtė – tai lėmė šimtų tūkstančių žydų deportacijos – ir tapo lagerių sistemos centru. Koncentracijos stovykla garsėjo aukščiausiu mirtingumu ir ten išsiųstiems žydams beveik nebuvo šansų išgyventi, – net tiems, kurie nebūdavo iš karto nužudyti. 1943 m. rugpjūčio mėn. 74 000 iš 224 000 registruotų kalinių visose SS koncentracijos stovyklose buvo Aušvice.^[23] 1943 m. ir 1944 m. pradžioje įsteigtos papildomos koncentracijos stovyklos daugiausiai žydams – Rygoje Latvijoje, Kaune Lietuvoje, Vaivaroje Estijoje ir Krokuvoje-Plašuvoje Lenkijoje, perorganizavus getus ar darbo stovyklas.^[24][25] Kartu su naujomis pagrindinėmis stovyklomis buvo įsteigta daug jų padalinių, siekiant veiksmingiau panaudoti belaisvių darbą karo pramonėje (pvz., Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Pagėgiuose).^[26]

1945 m. sausio 15 d. koncentracijos ir mirties stovyklose kalėjo 714,2 tūkst. asmenų (511,5 tūkst. vyrų ir 202,6 tūkst. moterų). Vokiečių istoriko Martino Broscato skaičiavimais, trečdalis šių kalinių mirė mirties maršų metu.^{[reikalingas šaltinis]}

Pagrindinės koncentracijos stovyklos nacistinėje Vokietijoje (įskaitant okupuotas teritorijas):

• Arbaitsdorfas
• Aušvicas
• Bergen-Belsenas
• Buchenvaldas
• Dachau
• Flosenbiurgas
• Gros-Rozenas
• Hercogenbušas
• Hincertas
• Kaizervaldas
• Kaunas
• Krokuva-Plašuvas
• Maidanekas
• Mauthauzenas ir Guzenas
• Mitelbau-Dora
• Nacvaileris-Štruthofas
• Nojengamė
• Nyderhagenas
• Ravensbriukas
• Zachsenhauzenas
• Štuthofas
• Vaivara
• Varšuva

Daug Lietuvos piliečių, daugiausiai žydų, kurie nebuvo nužudyti pirmaisiais nacistinės okupacijos metais, buvo išvežti į koncentracijos lagerius (Aušvicą, Dachau, Štuthofą ir Mauthauzeną). 1941–1944 m. nacistų koncentracijos stovyklose kalėjo 90 000 Lietuvos gyventojų. Taip pat Lietuvoje nacistų buvo įsteigtos šios stovyklos:

• Macikų koncentracijos stovykla (Šilutės seniūnija) – įkurta 1939 m., iškart po Klaipėdos krašto aneksijos;
• Alytaus koncentracijos stovykla (1943 m. gegužės mėn. – 1944 m. liepos mėn.);
• Pravieniškės (1941 m. liepos mėn. – 1944 m. liepos mėn.);
• Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas Oflager-53 Pagėgiuose (Pagėgių savivaldybė) veikė nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. birželio);
• Kauno koncentracijos stovykla, 1943 m. įkurta Kauno geto teritorijoje.

Jose įkalintų ir išgyvenusių liudininkų išleista nemažai memuarų apie patirtis nacistų koncentracijos stovyklose. Lietuvoje garsiausias kūrinys, kuriame vaizduojamas gyvenimas tokioje stovykloje – Balio Sruogos „Dievų miškas“. Taip pat memuarus parašę ir išleidę yra Stasys Yla („Žmonės ir žvėrys“), Jonas Endrikis Grigolaitis („Nacių pragare“, 1948 m.) bei Vladislovas Telksnys („Kamino šešėlyje“, 1990 m.) Apie koncentracijos stovyklas sukurta nemažai kino filmų, tokių kaip „Berniukas dryžuota pižama", „Gyvenimas yra gražus“ ir kt.

• Gulagas

• Bauer, Yehuda (1983). „The Death-Marches, January-May, 1945“. Modern Judaism. 1 (anglų). Oksfordo universiteto leidykla. 3: 1–21.
• Buggeln, Marc (2015). „Forced Labour in Nazi Concentration Camps“. Global Convict Labour. Brill. pp. 333–360. ISBN 978-90-04-28501-9.
• White, Joseph Robert (2009). „Introduction to the Early Camps“. Early Camps, Youth Camps, and Concentration Camps and Subcamps under the SS-Business Administration Main Office (WVHA). Encyclopedia of Camps and Ghettos, 1933–1945. 1. Indiana University Press. pp. 3–16. ISBN 978-0-253-35328-3.
• Wachsmann, Nikolaus (2009). „The Dynamics of Destruction: The Development of the Concentration Camps, 1933–1945“. In Jane Caplan; Nikolaus Wachsmann (eds.). Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories. Routledge. pp. 17–43. ISBN 978-1-135-26322-5.
• Dean, Martin C. (2020). „Survivors of the Holocaust within the Nazi Universe of Camps“. A Companion to the Holocaust (anglų). John Wiley & Sons. pp. 263–277. ISBN 978-1-118-97049-2.
• Orth, Karin (2009a). „The Genesis and Structure of the National Socialist Concentration Camps“. Early Camps, Youth Camps, and Concentration Camps and Subcamps under the SS-Business Administration Main Office (WVHA). Encyclopedia of Camps and Ghettos, 1933–1945. 1. Indianos universiteto leidykla. pp. 183–196. ISBN 978-0-253-35328-3.
• Orth, Karin (2009b). „The Concentration Camp Personnel“. In Jane Caplan; Nikolaus Wachsmann (eds.). Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories. Routledge. pp. 44–57. ISBN 978-1-135-26322-5.
• Wagner, Jens-Christian (2009). „Work and Extermination in the Concentration Camps“. In Jane Caplan; Nikolaus Wachsmann (eds.). Concentration Camps in Nazi Germany: The New Histories. Routledge. pp. 127–148. ISBN 978-1-135-26322-5.