Stanislovo Augusto stilius

Stanislovo Augusto stilius (lenk. Styl Stanisława Augusta) arba Stanislovo stilius (Styl stanisławowski) – neoklasicizmo atmaina Lenkijoje, plitusi XVIII a. antroje pusėje Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu 1760–1795 m.^[1] Architektūros, interjero puošybos, tapybos, skulptūros ir dekoratyvinio meno stilius,^[2] labiausiai atsiskleidęs Varšuvoje, Karališkosios pilies ir Lazenkų parko statinių interjeruose.^[2][3]

Šį terminą savo 1916 m. veikale „Historia budowy Łazienek“ („Lazenkų statybos istorija“) įvedė Vladislavas Tatarkevičius. Ryškiausi Stanislovo Augusto stiliaus autoriai buvo architektai Dominikas Merlinis, Janas Kristianas Kamsetzeris, dailininkai Marčelas Bačiarelis, Žanas Batistas Pilmanas, Janas Bogumilas Pleršas, skulptorius Andre Le Brunas^[4] Dėl stiliaus laikotarpio pradžios mokslininkų nuomonės skiriasi: 1783 m. (V. Tatarkevičius) ar 1764–1765 m. (S. Lorencas). Pabaiga paprastai pripažįstama kaip 1795 m. įvykęs Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, kuomet žlugus valstybei nutrūko karališkoji meno globa.

Šiam stiliui būdingi vėlyvojo baroko ir prancūzų klasicizmo bruožai.^[1] V. Tatarkevičius pabrėžė stiliaus itališką charakterį, o S. Lorencas – daugiau prancūzišką. Tai buvo klasicistinis stilius, nors Lenkijoje tiesiog nebuvo jo teoretikų, o užsieniečiai nelabai domėjosi. Pats karalius nerodė jokių teorinių interesų.^[5] Jis mėgo įvairius kūrinius, tarp jų ir baroko. Kaip rašė V. Tatarkevičius, jis neturėjo ypatingo polinkio į klasikinį meną.^[5] Tačiau jis norėjo turėti tai, kas madinga, o klasicizmas tuo metu buvo madingas stilius. Stanislovo stiliaus išskirtinumas slypi būtent klasikiniuose elementuose, papildytuose baroku. Tai pasireiškė ornamentų gausa, auksavimu, stiuko dekoru, intensyviomis spalvomis.^[6]

Terminas „Stanislovo stilius“ apibūdina ne visus šiuo laikotarpiu Lenkijoje vykusius meno reiškinius, o tik tuos, kurie atsirado tiesiogiai veikiant karaliui Stanislovui Augustui arba sekant dvarų meną. Pabrėžiamas karaliaus skonio, pagal kurį buvo stilistiškai formuojamas menas jo rate, vaidmuo.^[3] Pagrindinį vaidmenį atliko karališkasis architektas D. Merlinis ir jo bendražygis J. Kamsetzeris, o tapybos srityje - M. Bačiarelis.

Pirmasis Stanislovo stilių reprezentuojantis darbas buvo Varšuvos karališkosios pilies interjeras. Valdant Stanislovui Augustui, darbus pilies menėse jau vykdė architektas Jakubas Fontana; po jo mirties D. Merlinis tęsė interjero rekonstrukciją. Merlinis buvo Asamblėjos (Didžiosios) salės, baigtos statyti 1781 m., autorius. Šalia jos baltų sienų buvo pastatyta kelios dešimtys paauksuotų kolonų su korintiniais kapiteliais. Tarp jų buvo įterptos A. Le Bruno skulptūros. M. Bačiarelis lubose ištapė sceną su Jupiteriu, išvedantį pasaulį iš chaoso.

1784 m. Merlinis ir Kamsetzeris pradėjo statyti Lazenkų rūmus. Pirmiausia buvo pastatytas pietinis fasadas su įgilintu keturių kolonų portiku ir mansarda su baliustromis ir skulptūromis. 1788 m. architektai pastatė šiaurinį fasadą, taip pat su keturių kolonų portiku, bet išsikišusiu priešais fasadą ir su trikampiu timpanu. 1792–1793 m. pagaliau buvo pastatyti du šoniniai rūmų paviljonai. Interjerai taip pat buvo įrengti Stanislovo stiliumi.

Stanislovo stiliui V. Tatarkevičius priskyrė ir kitus karališkųjų architektų Merlinio ir Kamsetzerio darbus: Jablonos rūmus Legionovo apskrityje (apie 1778 m.), dvejus Potockių šeimos rūmus Varšuvoje – Krokuvos priemiesčio ir Krulikarnios (1786–1789 m.).^[7]

• Historia sztuki polskiej w zarysie, red. T. Dobrowolski i W. Tatarkiewicz, t. III: Sztuka nowoczesna, Kraków 1962.
• S. Lorentz, A. Rottermund, Klasycyzm w Polsce, Warszawa 1984.
• W. Tatarkiewicz, Sztuka Stanisława Augusta a klasycyzm [w:] Klasycyzm. Studia nad sztuką polską XVIII i XIX wieku, Wrocław 1968, s. 5-14.