Stalupėnai

Šis straipsnis apie Rusijos miestą, kuris vadinamas Nesterovu. Apie Ukrainos miestą Nesterovą (1951–1992 m.) skaitykite straipsnyje Žovkva.

Stalupėnai rus. Нестеров vok. Stallupönen

Miesto centras

Stalupėnai 54°37′55″š. pl. 22°34′16″r. ilg. / 54.632°š. pl. 22.571°r. ilg. / 54.632; 22.571 (Stalupėnai)

Laiko juosta: (UTC+2)

Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Nesterovo rajonas

Įkūrimo data	1539 m.

Gyventojų (2021)	3 937
Plotas	8 km²
Tankumas (2021)	492 žm./km²
Altitudė	65 m

Vikiteka	Stalupėnai

Kirčiavimas	Stãlupėnai,^[1] Nèsterovas^[2]

Stalupėnai (vok. Stallupönen, nuo 1938 m. birželio 2 d. Ebenrode; nuo 1946 m. Nesterovas, rus. Нестеров) – miestas Rusijoje, Kaliningrado srities pietryčių dalyje, prie sienos su Lietuvos Respublika, 140 km nuo Kaliningrado. Nesterovo rajono centras. Yra Stalupėnų geležinkelio stotis.

Etimologija

Ant Stalės upelio kranto yra buvęs lietuvių aukojamasis akmens stalas,^[3] pagal kurį ir pavadinta vietovė. Net ir užėjus sovietų valdžiai miesto herbe yra išlikęs stalo leitmotyvas.

1938 m. nacių valdžia baltišką suvokietintą vietovardį Stallupönen pakeitė į vok. Ebenrode. Po II pasaulinio karo kraštą okupavę sovietai 1946 m. miestą pervadino TSRS pulkininko S. Nesterovo (1906–1944), žuvusio apylinkėse, garbei.

Istorija

Sena prūsų gyvenvietė. 1539 m. gavo turgaus teisę, 1585 m. pastatyta medinė bažnyčia. 1722 m. suteiktos miesto teisės.^[4]

XIX a. Stalupėnai buvo miestas, veikė Stalupėnų apskritis, čia nutiestas Prūsijos Ostbanas.^[5]

Lietuviai

1740–1743 m. čia kantoriumi dirbo Kristijonas Donelaitis. Stalupėnuose įvyko pirmoji Jurgio Zauerveino pažintis su vietos lietuvninkais. Nuo 1889 m. čia kunigavo kraštotyrininkas ir kalbininkas Frydrichas Karolis Mažeika. Iš Stalupėnų kilęs lietuvių kilmės vokiečių literatūros tyrinėtojas ir filosofas Klausas Tevelaitis.

Šaltiniai

↑ Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83
↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 131
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 300
↑ Stołupiany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 368 psl. (lenk.)

[1] Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83

[2] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[3] Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 131

[4] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 300

[5] Stołupiany. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 368 psl. (lenk.)

[1]