Sporto psichologija

Sporto psichologija – psichologijos mokslo šaka, kuri tiria sportinių pasiekimų priklausomybę nuo psichologinių aplinkybių.^[1][2] Šios mokslų atšakos pagrindinis tikslas yra reguliuoti sportininko psichologinį pasirengimą agresinėse situacijose, tirti nerimo, baimių ir jaudulio įveikimo principus, atleto elgseną varžybose, santykį su sporto aplinka, treneriais. Sporto psichologijos paskirtis sportininko potencialo vystymas, psichologinėmis priemonėmis.

Sporto psichologijos šalininkų teigimu atleto pasiekimai priklauso daugiausia ne nuo jo fizinės būklės, o nuo psichologinio pasirengimo.

Sporto psichologija skiriasi nuo kitų psichologijos šakų, jog negydo žmogaus sutrikimų,

Išskiriami du šio mokslo tipai: teoriniai ir klinikiniai.

Teorinė sporto psichologija vystoma Lietuvoje. Šio tipo psichologai pajėgūs treniruoti atletų psichologinius įgūdžius, mokyti sportininką atsipalaidavimo, tinkamo nusiteikimo varžyboms.

Klinikiniai sporto psichologai naudojasi teorinės psichologijos principais, bei dirba sportininkui paskirdami atitinkamus medikamentus, padedančius išlaikyti tinkamą sportinę psichologiją.

Pirmieji sportinės psichologijos tyrinėjimai prasidėjo 1890 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios mokslo šakos vienų iš pradininkų laikomas Normanas Tripletas, kuris tyrinėjo dviratininkų rezultatus. Jis pastebėjo, jog kai kurie dviratininkai dalyvaudami masiniuose komandiniuose važiavimuose distancijose pasiekia geresnius rezultatus, nei važiuodami po viena. Tai buvo įrodymas, jog psichologija daro įtaką sportininko pasiekimams. Sportinei psichologijai svarbus tarpsnis buvo Šaltojo karo pabaiga. Tuo metu pradėta skirti didesnis finansavimas įvairesnėms šakoms, tarp jų sporto mokslo tyrinėjimams ir sporto psichologijai.