Skandinavų mitologija
Skandinavų mitologija – ikikrikščioniškų skandinavų tikėjimų visuma. Skandinavų mitologiją sudaro skandinavų legendos ir mitai apie senovės didvyrius ir dievus, visatos sukūrimą ir sunaikinimą.
Skandinavų mitologija yra žinoma iš fragmentų, kuriuos surinko, užrašė ir pakeitė viduramžių krikščionių mokslininkai, todėl pradiniai tikėjimai, pažiūros ir praktikos negali būti apibūdintos tiksliai. Daugiausia žinių suteikia „Jaunesnioji ir Vyresnioji Edos“ bei „Heimskringla“, parašytos XIII a. pr. krikščionio Snorio Sturlusono, kuris laikė skandinavų dievybes velniais. Skandinavų mitologija yra labai artima germanų mitologijai[1], o pastaroji yra kilusi iš indoeuropiečių mitologijos.
Žinoma, kad skandinavų mitologija vystėsi lėtai, kito dievų ir didvyrių svarba skirtingais laikais ir vietose. Tačiau Odino kultas paplito nuo vakarinės Vokietijos iki Skandinavijos palyginus neseniai, kai mitai buvo užrašyti. Mažiau svarbios senesnės dievybės: Ulras, vaisingumo dievas Njordas ir Heimdalas prarado populiarumą, kai svarbesnis tapo Odinas. Odinas buvo siejamas su mokymusi, išmintimi, poezija ir magija.
Mitologijos šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiausia informacijos apie skandinavų mitologiją išliko senovės skandinavų norvegų ir islandų literatūroje „Edose“ ir sagose. „Edos“: „Jaunesniąją Edą“ sudaro trys dalys: Gylfaginning (apie 20 tūkst. žodžių), Skáldskaparmál (apie 50 tūkst. žodžių) ir Háttatal (apie 20 tūkst. žodžių); „Vyresniąją Edą“ sudaro 29 ilgos poemos. Kiti šaltiniai: danų istoriko Sakso Gramatiko (Saxo Grammaticus) ir vokiečių rašytojo Adamo iš Bremeno komentarai (1075 metais)[1]. Legendų fragmentai kartais išlikę senoviniuose įrašuose ir vėlesniame folklore.
Kosmologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Poema „Voluspa“ („Aiškiaregės pranašystės“) – vaizduoja pirmykščio chaoso periodą, po kurio sekė milžinų ir dievų sukūrimas, ir galiausiai žmonių. Skandinavų kosmologiją sudaro pasaulio medis Igdrasilas ir devyni pasauliai, išsidėstę trijuose lygmenyse, kuriuose gyvena dievai, žmonės, milžinai, nykštukai, elfai ir kitos būtybės.
Senovės skandinavai tikėjo asmens dvasia, kuri buvo įvardijama kaip filgja (fylgja) ir hamingja (hamingja), kurios atitinka krikščionių sielos supratimą[1].
Dievai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skandinavų mitologijoje gausu dievų. Tai – vyriausias dievas Odinas; jo žmona namų deivė Frigė; griaustinio dievas Toras, kuris saugojo žmones ir kitus dievus nuo milžinų ir kuris buvo ypač populiarus tarp skandinavų valstiečių; Toras turėjo brolį vardu Lokis Freiras, klestėjimo dievas; jo sesuo vaisingumo deivė Frėja ir kiti dievai. Dievai sudarė dvi kovojančias stovyklas asus ir vanus. Odinas buvo asų vadas, kuriuos sudarė bent 12 dievų. Visi dievai kartu gyveno Asgarde.
Daug senovės mitinių didvyrių, iš kurių kai kurie yra kilę iš tikrų asmenybių, manoma, kad buvo kilę iš dievų; kaip, pvz., drakonų žudikas Sigurdas.
Religiniai ritualai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skandinavų dievams tarnavo žynių luomas vad. godarais (angl. godar). Dievų garbinimas vykdavo gamtoje, garbinant medžius globėjus, netoli šventų šulinių arba tarp surikiuotų tam tikra tvarka šventų akmenų. Vėliau buvo naudojamos medinės šventovės, kuriuose buvo altoriai su išdrožtais dievų atvaizdais. Svarbiausia šventykla yra Senojoje Upsaloje, kur buvo aukojami gyvuliai ir net žmonės[1].
Literatūra
| |||||||||||||||||||||||||||
