Septuaginta

Septuaginta (lot. septuaginta - septyniasdešimt) – Senojo Testamento vertimas iš ikimasoretinio teksto į senąją graikų kalbą. Ji apėmė tiek protokanonines, tiek deuterokanonines Senojo Testamento knygas, kurių nėra hebrajų Biblijoje.

Pasak legendos, Septuagintą į graikų kalbą Aleksandrijoje Egipto diasporoje vertė septyniasdešimt (arba septyniasdešimt du) žydų tautybės vertėjai maždaug 250–150 m. pr. m. e. Jie nebendravę tarpusavyje, bet Dievo įkvėpti visi išvertę vienodai. Biblijos vertimą rėmė Egipto karalius Ptolemėjas II Filadefas (285-247 m. pr. m. e.). Septuaginta supažindino graikus su žydų religija, istorija bei kultūra.

Šiuo vertimu cituodamas Senąjį Testamentą rėmėsi apaštalas Paulius ir kiti Naujojo Testamento autoriai, jis cituojamas Bažnyčios Tėvų raštuose. Septuaginta remiasi katalikų Biblijos kanonas.^[1]