Sąžinė
Sąžinė – pažinimo procesas, sukeliantis emocijas ir racionalias asociacijas, pagrįstas individo moralės filosofija arba vertybių sistema. Remdamasis sąžine žmogus atskiria gera nuo blogo, teisingą (savo) elgesį nuo nusikalstamo. Sąžinė yra priešinga emocijoms ar mintims, kurias sukelia asociacijos, pagrįstos tiesioginiais jutiminiais pojūčiais ir refleksinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, simpatinės centrinės nervų sistemos reakcijomis. Dažnai sąžinė apibūdinama kaip sukelianti gailėjimosi jausmą, kai asmuo padaro prieštaraujantį jo moralinėms vertybėms poelgį. Šis gailėjimosi jausmas dar vadinamas sąžinės priekaištais.[1] Tebevyksta diskusijos dėl to, kiek sąžinė lemia moralinį sprendimą prieš atliekant veiksmą ir ar tokie moraliniai sprendimai yra arba turėtų būti priimti protaujant. Intuityvizmo atstovai mano sąžinę esant visuotinę ir įgimtą, sprendžiamąją galią turinčią universumo apraišką, kai tuo tarpu empiristai teigia, jog ji yra žmogaus patirties išraiška – atmintis, kaupdama faktus daro subjektyvias išvadas, kokius sprendimus turėtume priimti ateityje.[1]
Religijų požiūris į sąžinę paprastai šią sieja su visiems žmonėms būdinga morale, geranoriškai nusiteikusia visata ir (arba) dieviškumu. Įvairūs ritualiniai, mitiniai, doktrininiai, teisiniai, instituciniai ir materialiniai religijos bruožai nebūtinai dera su patirtiniais, emociniais, dvasiniais ar kontempliatyviais samprotavimais apie sąžinės kilmę ir veikimą.[2]
Remiantis moksliniu požiūriu, sąžinės pajėgumai yra greičiausiai genetiškai nulemti, o jo objektas greičiausiai išmoktas ar įskiepytas kaip kultūros dalis.[3] Zigmundas Froidas manė, kad sąžinė psichologiškai atsirado vystantis civilizacijai, kuri nuslopino išorinę agresijos išraišką: destruktyvus impulsas, priverstas ieškoti alternatyvios, geresnės išeities, nukreipė savo energiją kaip superego prieš asmens ego arba savanaudiškumą (tam įtakos turėję vaikystėje patirti draudimai).[4] Pasak Froido, nepaklusimo sąžinei pasekmė yra kaltės jausmas, kuris gali būti neurozės išsivystymo veiksnys; Froidas teigė, kad tiek kultūrinis, tiek individualus superego nustato griežtus idealius reikalavimus, susijusius su tam tikrų sprendimų moraliniais aspektais, kurių nepaisymas sukelia „sąžinės baimę“.[5] Biheivioristai sąžinę aiškina kaip tam tikrą atsaką į socialinius stimulus.[1]
Dažnai vartojamos sąžinės metaforos: „vidinis balsas“, „vidinė šviesa“, „Dievo šviesa“.[6] Sokratas ją vadino „daimoniškuoju ženklu“, t. y. atbaidančiu (ἀποτρεπτικός apotreptikos) vidiniu balsu, kurį jis girdėdavęs tik prieš pat suklysdamas. Sąžinė yra nacionalinės ir tarptautinės teisės sąvoka,[7] vis dažniau suvokiama kaip taikytina visam pasauliui.[8] Sąžinė motyvavo daugybę kilnių poelgių visuomenės labui,[9] apie sąžinę sukurta daug žymių literatūros, muzikos ir kino kūrinių (pvz., „Antigonė“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Didžiosios mišios h-moll“, „Įsivaizduok“, „Nežudyk strazdo giesmininko“).[10]
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 VLE
- ↑ Ninian Smart. The World’s Religions: Old Traditions and Modern Transformations. Cambridge University Press. 1989. pp. 10–21.
- ↑ Peter Winch. Moral Integrity. Basil Blackwell. Oxford. 1968
- ↑ Erich Fromm. Greatness and Limitations of Freud’s Thought. Jonathan Cape, London. 1980. pp. 126–27.
- ↑ Sigmund Freud. „The Cultural Super-Ego“ in P Singer (ed). Ethics. Oxford University Press. NY 1994
- ↑ Rosemary Moore. The Light in Their Consciences: The Early Quakers in Britain 1646–1666. Pennsylvania State University Press, University Park, PA. 2000. ISBN 978-0-271-01988-8,
- ↑ „Universal Declaration of Human Rights“. United Nations (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-12-13.
- ↑ Booth K, Dunne T and Cox M (eds). How Might We Live? Global Ethics in the New Century. Cambridge University Press. Cambridge 2001 p. 1.
- ↑ Amnesty International. Ambassador of Conscience Award.
- ↑ Wayne C Booth. The Company We Keep: An Ethics of Fiction. University of California Press. Berkeley. 1988. p. 11 and Ch. 2.