Redemptoriai
Redemptoriai, arba Švenčiausiojo atpirkėjo kongregacija (lot. Congregatio Sanctissimi Redemptoris, CSSR, CSsR) – katalikų vyrų vienuolių ordinas, to ordino nariai.[1]
Ordiną 1749 m. patvirtino popiežius Benediktas XIV. Pagrindinis tikslas – evangelizuoti ir stiprinti tikybą. Redemptoriai duoda ne tik tris svarbiausius įžadus (skaistumo, neturto ir klusnumo), bet ir ketvirtąjį – likti ordino nariu visą gyvenimą. Daug skiria dėmesio darbui misijose, rūpinasi rekolekcijomis. Gyvena bendruomenėmis. Redemptorių vadovas – visam gyvenimui renkamas generolas. Provincijolų ir namų vyresniųjų kadencija – treji metai. Aukščiausioji redemptorių institucija – Generalinė kapitula ir Generalinė taryba. Generolas gyvena Romoje. 2011 m. redemptorių būta 77-iose pasaulio šalyse, jie turėjo 40 provincijų, 724 vienuolynus, apie 5500 narių.[1]
Ordiną 1732 m. Skaloje prie Neapolio įkūrė A. Liguoris. Pradžioje redemptoriai darbavosi tik Neapolio karalystėje, o 1780 m. jų atšaka ėmė veikti Romoje. 1793 m. abi šakos susivienijo. 1787 m. redemptorių vienuolynų atsirado Lenkijoje, Kurše, Vokietijoje ir Šveicarijoje, tačiau čia jie gyvavo trumpai. Tik pradedant XIX a. 3-iuoju dešimtmečiu redemptoriai sustiprėjo daugumoje Europos šalių. 1858 m. ėmė rengti misijas Antilų salose ir kitose nekrikščioniškose Azijos, Afrikos, Australijos šalyse bei vietovėse, jų misijos išplito visame pasaulyje. 1841 m. redemptorių ordinas padalytas į šešias provincijas (1909 m. įkurta Lenkijos provincija, Lietuvoje redemptoriai nebuvo įsikūrę). 1948 m. provincijų skaičius išaugo iki 24-ių, buvo 21 viceprovincija. Šventaisiais paskelbti redemptoriai Alfonsas Liguoris, Gerardas Majela, Klemensas Marija Hofbaueris, Jonas Nepomukas Noimanas.[1]