Radiochirurgija

Radiochirurgija – viena iš chirurgijos specializuotų sričių, kai naudojama spinduliuotė tiksliai atrinktų audinių sričių sunaikinimui pasitelkiant jonizuojančiąją spinduliuotę, o ne išpjovimą skalpeliu. Kaip ir kitos spindulinės terapijos formos (taip pat vadinamos radioterapija), ji dažniausiai naudojama vėžiniams susirgimams gydyti. Švedijos neurochirurgas Larsas Lekselis (1907–1986) radiochirurgiją apibrėžė kaip „vieną didelę spinduliuotės dozę, stereotaksiniu būdu nukreiptą į konkretų intrakranijinį tikslą“.^[1] 1951 m. jis panaudojo stereotaksinį neurochirurginį galvos fiksavimo įrenginį, turintį trimatę koordinačių sistemą, nukreipiančią rentgeno spindulių pluoštą į trišakį nervą.

Seniausiai naudojama stereotaksinės radiochirurgijos sritis – kranialinė (nuo kranion, 'kaukolė') radiochirurgija. Taip gydomos galvos smegenų metastazės, piktybiniai ir nepiktybiniai navikai, kai kurios nenavikinės ligos (kraujagyslių patologijos, trišakio nervo neuralgija) bei kai kurie funkciniai sutrikimai.^[2]

Stipria jonizuojančių spindulių doze apšvitinama labai tiksliai nustatytas ir apibrėžtas taikinys (dažniausiai navikas) paciento kūne, kurį sunaikinti yra radiochirurgijos tikslas. Tai padaroma neskausmingai, be chirurginės invazijos, bendrinės nejautros. Labai didelė spinduliuotės dozė taikoma į ligos židinį, tačiau ši dozė staigiai mažėja už taikinio ribų, todėl leidžia maksimaliai saugoti greta esančius audinius ir organus.

Stereotaksinėje radiochirurgijoje (angl. Stereotactic Radiosurgery, SRS) naudojama trimatė koordinačių sistema, reikalinga nustatyti faktinę ligos židinio (taikinio) padėtį paciento kūne remiantis diagnostiniais vaizdais. Taikinys turi būti aiškiai matomas moderniomis radiologinio vaizdinimo priemonėmis: kompiuteriniais, magnetinio rezonanso tomografais ir kt. Procedūrų metu fiksuojama švitinama sritis, registruojami ir kontroliuojami taikinio judesiai (dėl paciento kvėpavimo), nustatomos taikinio išorinės koordinatės. Labai tiksliai jonizuojamųjų spindulių pluoštą formuojantis įrenginys keičia jonizuojamųjų spindulių pluošto formą ir intensyvumą naviko švitinimo metu.

Anksčiau naudotą stereotaksinį rėmą radiochirurgijoje pakeitė modernios trimatės radiologinės vaizdinimo sistemos. Vienas iš naujausių radiochirurgijoje naudojamų įrenginių – gama peilis. Pasitelkus kompiuterinę tomografiją, magnetinių virpesių spektrogramą arba angiogramą, sudaromas ligonio smegenų „žemėlapis“. Jis perkeliamas į kompiuterinę sistemą, kuri nustato taikinį ir jo koordinates. Tuomet pacientas paguldomas gama peilio aparate ir pradedamas gydymas gama spinduliais. Kiekvienas jų sveikų audinių nežaloja, nes yra per silpnas, o visi susidūrę ligos židinyje – gydo ląsteliniame lygyje.

2019 m. birželį Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikoje duris atvėrė naujos kartos gama peilio centras – pirmasis toks Baltijos šalyse.^[3]