Racionalizmas (architektūra)

Kitos reikšmės – Racionalizmas (reikšmės).

Racionalizmas – pirmosios XX a. pusės moderniosios architektūros krypčių (funkcionalizmo, konstruktyvizmo) stilistinės tendencijos, kurios reiškėsi paprastų (neretai geometrizuotų), konstruktyvių ir funkciškai tikslingų architektūrinių formų, taisyklingo ir racionalaus planavimo akcentavimu, naujų industrinės statybos būdų ir statybinių medžiagų naudojimu.

Racionalizmo pradmenų atsirado XIX a. pabaigos architektūroje – L. H. Salivano (JAV), H. Berlagės (Nyderlandai), A. Loso (Austrija), O. Perė (Prancūzija), „Verkbundo“ atstovų (Vokietija) kūryboje. XX a. 3 dešimtmetyje racionalizmo idėjas propagavo žurnalas „Espirit nouveau“, įkurtas 1920 m. (jame bendradarbiavo Le Korbiuzjė) ir „Bauhauzo“ mokyklos architektai, tokie kaip V. Gropijus, H. Mejeris, L. Mysas van der Rohė. Racionalistų iniciatyva surengti Tarptautiniai šiuolaikinės architektūros kongresai (1928–1959), kurie daug prisidėjo prie naujo architektūros stiliaus (vadinamojo tarptautinio stiliaus) susidarymo ir urbanistinių idėjų plitimo („Atėnų chartija“, 1933 m.). TSRS racionalizmo principais savo kūrybą grindė Naujųjų architektų asociacijos (1923–1930 m.) nariai.

Po Antrojo pasaulinio karo racionalizmas buvo pakeistas naujų modernistinių architektūros krypčių.^[1]