Pumpuras

Pumpuras – augalo organas, iš kurio išauga ūglis – t. y. stiebas su augančiais ant jo lapais.^[1]

Ūglio viršūnėje esantis pumpuras vadinamas viršūniniu, o lapų pažastyse – pažastiniais pumpurais (1 pav.). Pumpurai, kurie susidaro tarpubambliuose, lapuose ir šaknyse, vadinami pridėtiniais.

Pažastinių pumpurų išsidėstymas ant stiebo yra dvejopas:

• pražanginis – pumpurai ant šakelių bambliuose auga pavieniui (tuopa, obelis, vyšnia, beržas, ieva, lazdynas);
• priešinis – pumpurai ant šakelių yra po du, vienas prieš kitą (alyva, šeivamedis, jazminas, sausmedis).

Kiekvieną pumpurą iš paviršiaus dengia kieti odiški žvyneliai, kurie saugo nuo nepalankių poveikių. Pumpuro centre yra užuomazginis stiebelis, ant jo – mažyčiai užmuomazginiai lapai, o jų pažastyse – užmuomazginiai pumpurai. Pats pumpuro galiukas vadinamas augimo kūgeliu, kuris susideda iš gaminamojo audinio. Dalijantis ir augant augimo kūgelio ląstelėms, ūglis auga.

Pagal tai, kas iš pumpuro išaugs, jie skirstomi į dvi grupes:

• vegetatyviniai pumpurai – viduje aplink užmuomazginį ūglį išsidėstę tik užmuomazginiai lapai. Iš jų išsivysto lapai (2 pav.).

• generatyviniai pumpurai – jų viduje matomi žiedpumpuriai, be to, jie stambesni už vegetatyvinius ir apvalūs. Iš jų išsivysto žiediniai ūgliai su žiedpumpuriais (3 pav.).

Pagal pumpurų išsidėstymą ant ūglių, jų formą, dydį ir spalvą, plaukuotumą ir kitus požymius galima nustatyti, kokio medžio ar krūmo jie yra:

• alksnio pumpurai auga ant tam tikrų kojelių;
• tuopos pumpurai lipnūs, sakingi, smailūs ir turintys savotiškai malonų kvapą;
• gluosnio pumpurus dengia tik vienas žvynelis, primenantis gaubtą;
• šunobelės pumpuras visiškai be žvynelių;
• šermukšnio pumpurai pailgi, stambūs ir apaugę pūkeliais;
• ievų ir serbentų pumpurai maloniai kvepia;
• šeivamedžio – išskiria nemalonų kvapą.