Piemuo

Piemuo – žmogus, ganantis gyvulius.

Lietuvoje piemenys turėjo atsirasti kartu su gyvulininkyste – ~III tūkstm. pr. m. e. Piemenimis paprastai dirbdavo valstiečių vaikai ar paaugliai, kuriuos, savo ruožtu, prižiūrėdavo piemenų vyresnysis – kerdžius. Vasarą ir rudenį arklius, o iki XX a. pr. ir ariamuosius jaučius piemenys ganydavo naktimis (naktigonė). Mažiausieji vaikai (6–9 m.) ganydavo kiaules ir žąsis, vyresni – galvijus. Paprastai atlyginama būdavo maistu, drabužiais. Kaimams pradėjus skirstytis į vienkiemius daugėjo samdomų piemenų. 1937 m. Lietuvoje buvo samdoma ~31 tūkst. piemenų.^[1]

Tarybiniais metais, steigiant kolūkius, piemenų poreikis išnyko. Gyvuliai ganomi aptvaruose, kultūrinėse ganyklose, apribotuose elektrinės vielos („elektrinio piemens“).

Iki XX a. pr. Lietuvoje būta savitų piemenų švenčių ir apeigų: ypatingai pažymėtas pirmas išgynimas pavasarį (laistomasi vandeniu), suneštinės vaišės (Sambaris). Kai kuriose gyvulių augintojų visuomenėse iš piemenų susidarė atskiros visuomeninės grupės: kaubojai (JAV), gaučai (Argentina), vakerai (Meksika), čabanai (Vidurinė Azija, Kaukazas).

Gyvulių augintojų kultūrose piemuo įgijo svarbią mitologinę simboliką – jis dažnai tapatintas su viešpačiu, ganomi gyvuliai su žmonėmis, ganykla – su dausomis. Žmonių piemeniu krikščionybėje vadinamas Jėzus Kristus, hinduizme – Krišna, senojoje indoeuropiečių religijoje piemeniu įsivaizduotas laukinių, žmogui nepažinių vietų dievas – Velnias, Varuna, Panas.

• Klajokliai–piemenys