Pecha kucha

Pecha Kucha (ペチャクチャ), dažniausiai tariamas trimis skiemenimis pečakuča) yra specialus pristatymo formatas, kurio pagalba informacijos turinys yra greitai ir efektyviai pateikiamas auditorijai. Ši prezentavimo technika yra plačiai taikoma visuomeniniuose renginiuose. Naudojantis šiuo formatu, pranešėjas nekontroliuoja savo pristatymo skaidrių – jų privalo būti 20 ir jos automatiškai keičiasi kas 20 sekundžių, kas lemia aiškiai apibrėžtą vieno pristatymo trukmę – 6 minutės ir 40 sekundžių.

Ši technika buvo išrasta 2003-aisiais Tokijaus architektų Astrid Klein bei Mark Dytham (KDa, Klein-Dytham Architecture), siekiant sudaryti sąlygas jauniems architektams ir dizaineriams susitikti, keistis kontaktais ir pristatinėti savo idėjas. Būtent šitoks pranešimo formatas pasirinktas buvo siekiant išlaikyti informaciją labai koncentruotą bei sukonkretintą, taip garantuojant auditorijos dėmesio išlaikymą, pranešėjų kiekio padidinimą. Pranešimo pavadinimas „Pecha Kucha“ parinktas remiantis japonišku terminu, reiškiančiu patį šnekėjimo garsą (angl. „chit-chat“, reiškiantis trumpą kalbą, o lietuvių kalboje tiksliausias vertimas būtų „šnipštelėjimas“).

Klein ir Dytham pradėtas renginys, pavadintas Pecha Kucha Night (Pecha Kucha Naktis) išplito pasaulyje ir dabar yra periodiškai rengiamas jau 224-uose pasaulio miestuose.

Per tipinę Pecha Kucha Naktį pasirodo nuo 8 iki 14 pranešėjų. Pranešėjai (kaip ir didžioji dalis klausytojų) dažniausiai yra iš dizaino, architektūros, fotografijos, meno ar kitų kūrybinių terpių, tačiau to nėra reikalaujama ir renginiuose pranešėjai taip pat būna ir iškademinio bei verslo pasaulio. Versle Pecha Kucha pristatymo formatas yra labai išpopuliarėjęs ir naudojamas vidinių organizacijos susitikimų metu, siekiant apriboti pranešimo trukmę, verčiant pranešėjus koncentruotis į detales, iki minimumo sumažinti pertaukimų skaičių bei visiškai atsikratyti įvairaus informacinio triukšmo.

• Projekto tinklalapis Archyvuota kopija 2009-07-24 iš Wayback Machine projekto.
• Pecha Kucha Naktis Vilniuje Archyvuota kopija 2012-09-22 iš Wayback Machine projekto.