Parkinsono taisyklė
Parkinsono taisyklė – empirinė taisyklė, sakanti, kad bet koks darbas išauga apimtimi, kad galėtų užimti visą jam atlikti duotą laiką.
Taisyklę suformulavo istorikas Sirilas Nortkotas Parkinsonas humoristiniame straipsnyje atspausdintame Jungtinės Karalystės žurnale The Economist 1955 m. ir vėliau išleistame kartu su kitais straipsniais knygoje „Parkinson’s Law: The Pursuit of Progress“ (Londone, Džonas Murėjus, 1958 m.). Parkinsonas savo pamąstymus grindė vadovaudamasis darbo patirtimi Jungtinės Karalystės valstybinėse įstaigose.
Remiantis Parkinsonu, tai atsitinka dėl dviejų priežasčių:
- valdininkai stengiasi didinti pavaldinių, o ne konkurentų skaičių;
- valdininkai vienas kitam kuria darbus.
Jis taip pat pastebėjo, kad valdininkų skaičius augo po 5–7 % per metus nepaisant to, kad nesikeitė jų atliekamas darbas ar jo apimtys (jei iš vis darbo buvo).
„Parkinsono taisykle“ taip pat vadinamos visokios taisyklės ir pastebėjimai, gaunami iš pirmosios taisyklės: kompiuterijoje Parkinsono taisyklė suformuluojama taip: „Duomenų kiekis auga, kad užpildytų visą atminties vietą“, arba „Atminties padidėjimas atveria kelią technologijoms, kurios reikalauja daugiau atminties“.
Parkinsono taisyklė dažnai apibendrinama: „Resurso paklausa auga priklausomai nuo jo pasiūlos“. Brainas Treisas kurse „21 milijonierių sėkmės paslaptis“ tai interpretavo: „Išlaidos auga, kad padengtų pajamas“. Toks apibendrinimas atitinka ekonomikoje paklausos ir pasiūlos santykio taisyklę: kuo žemesnė prekių ir paslaugų kaina, tuo didesnė paklausa.
Parkinsonas taip pat pasiūlė taisyklę, kuri lietė administracinių organų efektyvumą. Jis nustatė „nereikalingumo koeficientą“ (angl. Coefficient of Inefficiency) - narių kiekį, po kurio komitetas tampa neveiksnus. Parkinsonas pasiūlė pusiau humoristinę formulę iš kelių parametrų pagal kurią būtų galima apskaičiuoti nereikalingų narių skaičių.